Jis ir aš. Tai neįmanoma

8.2 skyrius

Išeiti iš siuntinių biuro buvo daug paprasčiau, kadangi apsauginis nuėjo į kitą pusę. Žinoma, aš tik vėliau pagalvojau apie kameras, bet Reidas mane patikino, kad jų mes išvengėme. Ir vėl turėjau patikėti jo žodžiu. Nuo ten mudviejų keliai išsiskyrė, tačiau vaikino galvoje kūrėsi nauji planai, į kuriuos buvau įtraukta ir aš.

Kitą dieną, pačiame ankstyvame ryte, tiksliau devintą valandą, tačiau vasarą tai buvo per anksti, Reidas man paskambino ir pranešė, jog laukia manęs ir aš turiu kuo greičiau pasirodyti.

Taigi už kelių minučių kelionės, kol vis dar kapsčiausi iš miego gniaužtų, mes jau stovėjome prie didžiulio prabangaus namo su baseinu kieme. Žiūrėjau užvertusi galvą ir primerkusi akis, saugodamasi saulės spindulių, į aukštą baltą pastatą ir svarsčiau, kas per turtuoliai čia gyvena.

-Ir ką mes čia veiksime?- paklausiau pagaliau patraukusi akis nuo įspūdingo namo.

Reidas žvilgtelėjo į mane kreivai šyptelėdamas. Tuo metu per mano kūną perėjo šiurpas.

-Pažiūrėsime, kas čia gyvena.

Žinoma. Jis turėjo omenyje paslaptingąją Greten Kilindžer, kuri pakišo Maklou ne tą siuntinį, o sau pasiliko tikrąjį.

Visgi po kelių sekundžių pervirškinau Reido žodžius.

-Kaip tai suprasti?- leptelėjau.- Ruošiesi įsilaužti?!

-Ne, kvailele,- šyptelėjo man Reidas.- Kuo tu mane laikai?

Neatsakingu ir neprognozuojamu idiotu.

Vaikinas lėtai papurtė galvą tarsi supratęs, koks atsakymas kurpėsi mano galvoje. Kaip tik tuo metu pastebėjau, kad kažkas šmėstelėjo prie baseino. Buvo sunku įmatyti, nes mūrinė pilka siena užgriozdė visą vaizdą, tačiau metaliniai vartai atvėrė dalį aplinkos.

-Lauke kažkas yra,- pranešiau Reidui.

Vaikinas nieko man nepasakęs priėjo arčiau vartų ir lengvai pravėrė juos. Nors ir stovėjau susiraukusi lyg paragavusi citrinos ir visu savo sveiku protu nepritarianti Reido veiksmams, pasekiau paskui jį. Tikriausiai man jau blogiau nieko nebenutiks.

Netrukus kieme išgirdome negarsiai skambančią muziką. Dairiausi aplinkui smalsiu žvilgsniu nužiūrėdama kiekvieną kampą. Čia buvo nepaprastai gražu, kaip tuose filmuose apie turtingus vaikučius, kai kiekvieną dieną ar vakarą rengiami vakarėliai. Kieme buvo pastatyta didelė pavėsinė, o aplinkui ją susmaigstyti dar neuždegti deglai.

-Ko jūs norit?

Abu su Reidu pasisukome į terasos pusę. Joje stovėjo aukšta mergina šviesiais, ilgais ir banguotais plaukais, kurie buvo išpuošti tamsiomis sruogomis. Ji buvo šiek tiek vyresnė už mus, gal dvidešimt ketverių. Jos stovėsena rodė, kad ji čia šeimininkė. Kažkuo ji man priminė Reidą.

-Mes tik norime pareklamuoti vieną labdaros organizaciją,- tarė nusišypsodamas vaikinas. Jis tikrai turėjo ko šypsotis. Ta mergina atrodė pritrenkiančiai. Ji vilkėjo tamsų bikinį, kuris paryškino jos tobulą modelio figūrą, ir buvo apsisiautusi permatoma skraiste.- Atleisk, kad taip įsiveržėme, bet juk visi ieškome, kaip per vasarą užsidirbti.

Reidas mirktelėjo traukdamasis kažką iš galinės kelnių kišenės. Netrukus jis išlankstė kažkokią šiukšlę, kuri, pasirodo, buvo kažkokios įstaigos reklaminis bukletas. Rodos, jis buvo viską apgalvojęs, tik eilinį sykį nepasidalijo planu su manimi.

-Rimtai?- kilstelėjo antakius ji. Mergina sukryžiavo rankas ir išpūtė jau ir taip putlias lūpas.- Maniau, kad siūlysite dulkių siurblius.

Norėjau šyptelėti, bet susilaikiau prisiminusi, kad mes dabar slaptoje operacijoje. Juk būdama detektyve negalėsiu šypsotis ir žvengti iš bet kokio įtariamojo pokšto.

Reidas nepasiduodamas jai kreivai šyptelėjo. Jis ruošėsi dar jai kažką sakyti, tačiau visai netikėtai į terasą įėjo man jau pažįstama blondinė.

-Greten, kur sakei tos stik...- Mergina, kuri buvo vienas iš baisiausių gamtos sutvėrimų, nutilo viduryje žodžio. Ji sustingo lyg įgelta ir išplėtusi akis žvelgė tai į mane, tai į Reidą.

Nuostabu. Pajaučiau, kaip mano galvoje pasidaro tuščia. Rodos, pakliuvau į iškreiptą realybę arba į kitą dimensiją. Kad dar kartą sutikau Reidą buvo tikras siaubas, bet kad vėl išvysiu tą išlepusią Kloverą... To jau buvo per daug.

Dievaži, norėjau prasmegti skradžiai.

-Reidai?- sumirksėjo Klovera pagaliau atsigaudama.

Ar galiu jai jau vožti?

Vis dėlto Reidas mestelėjo į ją žvilgsnį, kuris nebuvo labai draugiškas.

-Taip, čia aš,- sumurmėjo jis aiškiai nepatenkintas situacija.

-Čia tavo buvęs?- tiesiai šviesiai paklausė Greten. Bent jau sužinojome, kad jos vardas atitinka pagal gavėjo duomenis.

-Na, mes kaip ir normaliai neišsiskyrėme, bet...- kandžiojo lūpą kalbėdama Klovera, tačiau ją mitriai pertraukė Reidas.

-Tai, buvęs,- nukirto jis sukasdamas dantis.

Greten nusijuokė išsišiepdama. Rodos, ji mėgavosi tokia nejaukia situacija. Tačiau aš turėjau ją taisyti ir pakreipti tinkama linkme.

-Taigi, mes nelabai turime laiko, tad būtų labai smagu, kad prisijungtumėte prie labdaros organizacijos, kuri šiuo metu aukoja pinigus šunų prieglaudai,- išbėriau įsiterpdama. Nesuvokiau, kaip man pavyko tai padaryti nemikčiojant.

Žinoma, atkreipiau į save dėmesį ir sulaukiau žvilgsnių. Greitai išsitraukiau telefoną neva ruošdamasi užsirašyti.

-Jei norite irgi paaukoti, pasakykite savo vardą ir pavardę bei telefono numerį, kad galėtumėme su jumis susisiekti,- paaiškinau ir nutilusi žvelgiau į Greten. Jaučiau ir Kloveros deginantį žvilgsnį, tačiau stengiausi to nepaisyti.

-Sakote šunų prieglaudai,- mąsliai pakartojo Greten tarsi norėdama įsitikinti, ar gerai suprato. Tada staiga jos akys įsmigo į mane.- Duok savo telefoną, įrašysiu savo kontaktą.

Lyg atsibudusi iš miegų sukrutėjau, bet visgi sugebėjau paduoti jai mobilųjį. Mergina mikliai suspaudė, ką reikėjo, ir grąžino man telefoną.

Suspaudžiau jį rankose valdydama save, kad nepradėčiau spoksoti į ekraną. Vis dar jaučiausi tarsi patyrusi kritimo pojūtį, nes negalėjau patikėti, jog ką tik apgavau žmogų tokia niekinga melagyste. Aš tikrai tampu nusikaltėle. Nors, aišku, kad realiame gyvenime taip nebūna.

Galiausiai nejaukiai ir nutaisę šypsenas savo veiduose pasišalinome iš kiemo. Tik įsėdusi į Reido automobilį įstengiau atpalaiduoti raumenis ir pakelti savo telefoną.

-Hedle, tu proto bokštas,- neva pagyrė Reidas. Pavažiavęs keliasdešimt metrų jis sustojo.

Tuo tarpu įsijungiau kontaktus ir susiradau G raidę. Staiga Reidas pačiupo iš mano rankų telefoną. Nustojusi kvėpuoti žiūrėjau į jo veidą laukdama reakcijos. Netrukus vaikinas švilptelėjo lėtai linksėdamas galvą. Negalėdama nustygti vietoje atėmiau savo mobilųjį.

-Greten Maklou?- perskaičiau garsiai tarsi norėdama įsitikinti. Pakėliau akis į Reidą, kuris lyg suradęs pirmąją lobio užuominą paslaptingai šypsojosi. Jam nereikėjo nieko nesakyti. Ta mergina buvo Maklou dukra.