12.2 skyrius

3.9K 290 4
                                    

Pačiu laiku spėjau išeiti iš Senamiesčio Pubo, kai pamačiau Greten, sėdančią į taksi. Paskui mane netrukus išlindo ir Reidas.

-Ji išvažiavo,- pranešiau pasisukdama, tačiau kaip tik tada vos neįpuoliau į jį. Vaikinas praslydo pro mane ir pasiruošė pereiti gatvę.

-Nepaleisk iš akių tos taksi,- paliepė man. Jis veikė taip greitai, kad aš vos spėjau gaudytis.

Net nesižvalgydama gatvėje lėkiau paskui Reidą ir neatitraukiau akių nuo nuvažiuojančios geltonos taksi. Kai įsėdome į Reido mašiną, vaikinas skubiai užvedė variklį ir pajudėjo keliu. Buvome atsilikę nuo taksi per dvi mašinas, bet mano akylas žvilgsnis nepaleido geltono automobilio. Mano kūnas jautė tokią įtampą ir adrenalino proveržį, kad net, rodos, širdis nespėjo varinėti kraujo.

Galiausiai taksi nusuko į šalimais esančią gatvę. Reidas neskubėdamas irgi pasuko ten. Iš pradžių neturėjau nė menkiausio suvokimo, kas čia per vieta ir kur vyksta Greten, bet netrukus iš tolo išvydau milžiniškas stačiakampio formos metalines dėžes, kuriose gabenami dideli kroviniai. Jos buvo sustatytos tarsi lego kaladėlės.

-Kas čia per vieta?- paklausiau. Žinojau, kad man per dažnai kyla neaiškumų ir aš noriu viską sužinoti, bet man nerūpėjo, jog Reidą tai jau užknisa. Jis privalėjo man visada atsakyti.

-Sandėliai,- atsakė vaikinas pastatydamas mašiną kelkraštyje, kad ši per daug nekristų į akis.- Čia atgabenami Maklou kroviniai.

Nustebusi kilstelėjau antakius.

-Visi sandėliai priklauso jam?

Reidas linktelėjo ir žvelgdamas tiesiai, kur turėjo nueiti Greten, pradėjo sekti jos pėdsakais.

-Maklou leidžia ir kitiems laikyti savo krovinius. Turint omenyje, jog čia vien nešvarūs reikalai,- pridūrė Reidas žvilgtelėdamas į mane.

Taip, supratau. Tokie dalykai jau turi manęs nebestebinti.

-Eikš čionai,- sušnibždėjo Reidas patraukdamas mane arčiau pastato sienos. Iš čia kuo puikiausiai matėsi, kaip Greten kažko laukia. Mergina stovėjo prie metalinių dėžių, apšviestų naktinių žibintų. Rankas ji buvo susikišusi į plono palto kišenes ir pagreitindama laukimą stoviniavo tai ant vienos kojos, tai ant kitos.

Jaučiau, kaip mano nugara nueina pagaugai. Tiesą sakant, padvelkė stiprus vakaro šaltukas. Jau pasigailėjau, kad nepasiėmiau šiltesnės striukės.

Tarsi išgirdęs mano niurnėjimus mintyse, Reidas atsisuko galvą ir nužvelgė mane.

-Tau šalta?- paklausė patylomis.

Papurčiau galvą neatitraukdama akių nuo Greten. Negalėjau ištarti nė žodžio, nes mano dantys buvo sukąsti.

Reidas pasisukdamas į mane pavartė akis ir tuomet nusivilko savo odinę striukę palikdamas tik su žaliai ir juodai dryžuotais marškiniais. Nespėjau atsitraukti, kai jis užmetė striukę ant manęs patogiai sutvarkydamas apykaklę. Džiaugdamasis savo darbu, vaikinas nusisuko toliau stebėti Greten. O aš likau stovėti be žado ir gebėjimo kvėpuoti. Atrodė, kad Reido striukė sveria toną ir spaudžia mano gležną kūną. Jaučiausi lyg mažas vaikas, kurį aprengė mama prieš išeinant į speigą. Tačiau visgi nepaisant mano sumišimo ir nepatogumo, mane aplankė šiluma.

Tikriausiai galėjau spoksoti į Reido nugarą ir mąstyti, kodėl jis taip pasielgė, bet mano mintis nutraukė pasirodęs vyras, kurio Greten greičiausiai ir laukė.

Vyriškio ilgi plaukai buvo surišti arklio uodegą, jis turėjo trumpą barzdą ir atrodė gan pasiturintis. Tačiau gyvenime jo nebuvau mačiusi.

Jis ir aš. Tai neįmanomaKde žijí příběhy. Začni objevovat