Jis ir aš. Tai neįmanoma

1.2 skyrius (2 dalis)

Išlipusi iš traukinio, nešina dviem kelionkrepšiais ir dar su kuprine ant pečių ištempiau kaklą ir dairiausi pažįstamo veido, tačiau stotyje buvo per daug žmonių, kurie lyg tiršta masė maišėsi į vieną ir trukdė ką nors įžiūrėti.

Sustojusi prie suolelio susidėjau ant jo visus daiktus, kad galėčiau pailsinti rankas. Žinojau, jog kada nors ateis toks metas, kai turėsiu palikti savo tėvų namus, tačiau kai jis dabar atėjo, jaučiausi lyg mažas vabalas tarp milžiniškų paukščių, kurie tik ir troško mane suryti. Mane priėmė į universitetą Londone, tad likus dviem savaitėms iki mokslų jau keliavau persikraustyti ten. Pas savo brolį.

Nemačiau jo jau ketverius metus, o ir taip anksčiau susikalbėdavome tik internetiniu būdu. Mano brolis Natas paliko mūsų namus būdamas šešiolikos. Man tada tebuvo vienuolika, taigi nelabai paisiau šio dalyko. Natas visada buvo savarankiškesnis už mane, jis metė mokslus, grojo visokiose landynėse, o vėliau įstojo į kažkokią muzikos mokyklą ir įsikūrė Londone be jokio tėvų finansavimo. Natas patraukė muzikos keliais, nors tėvams tai ir nelabai patiko. Neva nieko iš to neuždirbsi. Bet štai mano didysis brolis prisiminė mane ir sužinojęs, kad studijuosiu Londone iškart susisiekė ir pasiūlė apsigyventi pas jį. Žinoma, aš be jokių kalbų sutikau, tačiau puikiai žinojau, kad mudviejų broliški santykiai jau buvo apkerpėję. Vyliausi, kad gyvenimas kartu su juo turėtų ištaisyti padėtį.

Tačiau (gilus atodūsis) mano brolis buvo menininkas ir visiškai nerūpestingas užuomarša. Buvome susitarę, kad jis atvažiuos mane paimti iš stoties lygiai antrą valandą, bet aš jau geras penkiolika minučių tebesėdėjau vietoje. Negalėjau jam net prisiskambinti.

Taip praėjo ir viena valanda, paskui dar pusvalandis. Telefonu jis neatsiliepė, tad pajudėjau lauk iš stoties. Londone esu svečiavusis jau keletą kartu, tačiau niekada nebuvo tekę važiuoti viešuoju transportu. Kas man atrodė tikras kosmosas.

Mobiliuoju internetu susiradau tvarkaraštį ir galiausiai įsėdusi į reikiamą autobusą pajudėjau į brolio namus. Laimei, bent jau jo adresą žinojau.

Užsikabarojusi su savo nešuliais į trečią aukštą, sustojau prie devyniasdešimt antro buto durų. Pasidėjusi keliokrepšius ant žemės nusibraukiau nuo veido plaukus, sausindama kaktą, ir kelis kartus giliai įkvėpusi, kad galėčiau nuraminti savo įkaitusią širdį, paskambinau į duris. Kadangi jau nenustygau iš nekantrumo, net kelios sekundės man atrodė lyg valanda. Tačiau netrukus durys prasivėrė ir tarpduryje išvydau daug vyresnę už save merginą. Jos plaukai buvo trumpi, iki smakro, ir beveik balti, o viena sruoga buvo nudažyta juodai. Mergina žvelgė į mane savo žaliomis akimis ir kramtė gumą, kol galiausiai išsišiepė.

-Aaa,- nutęsė ji labiau praverdama duris.- Tu gi Nato sesuo.

Spoksojau į ją praradusi žadą ir pamiršusi, jog reikia kažkaip reaguoti.

Visgi šviesiaplaukė įleido mane vidun. Iš kito kambario pasirodė ir mano brolis. Sunku buvo jį atpažinti. Vietoj ilgos uodegos trumpai kirpti plaukai ir nedidelė barzdelė ant smakro. Natas pagaliau atrodė subrendęs, ko labiausiai ir norėjo mūsų tėvai.

-O dieve,- ištarė Natas perbraukdamas sau per veidą.- Užmiršau tave parsivežti.

Kaip beprotė šypsojausi žiūrėdama į jį. Trūko, kad akis pradėtų trūkčioti. Tačiau turėjau save nuraminti ir nepratariau nė žodžio.

-Ak, atleisk, Hedle,- priėjo Natas ir apkabino mane lyg mažą vaiką. Na, jis buvo kur kas aukštesnis už mane, be to, ir penkeriais metais vyresnis, tad tikrai jam tebuvau ta pati mažoji sesutė.

-Labas,- sumurmėjau nedrąsiai, kai Natas mane paleido iš meškos glėbio.

Brolis netrukus pasisuko į šviesiaplaukę merginą, kuri man atidarė duris.

-Čia mano mergina Skotė,- pristatė jis. Nusišypsojau pažiūrėdama į ją. Skotė buvo tikra gražuolė, tačiau irgi tokia pat pačiuožusi, kaip ir mano brolis.- Na, ateik čia. Parodysiu tavo kambarį.

Kai Natas mane pasivedėjo į koridorių, žvilgtelėjau atgal, ar Skotė neina paskui, ir tada prabilau.

-Kodėl nepasakei, kad turi merginą?

Jaučiau, kad galiu čia būti nereikalinga kaip trečias asmuo. Be to, ir nejauku kažkaip darėsi.

-Baik tu,- numojo ranka Natas.- Mudu su Skote abu nutarėme, kad priimsime tave. Beje, nenorėjau, kad tėvai pradėtų kišti nosį, kur nereikia.

Pagavau brolio žvilgsnį. Puikiai supratau jį. Mūsų tėvai būtų norėję tuoj pat su ja susipažinti. Jiems visada smalsu, kokie jų vaikų meilės reikalai.

Kadangi ši mintis pakrypo mano vengiama tema, negalėjau neprisiminti Reido. Nemačiau jo jau beveik tris savaites. Po to karto, kai išėjau iš jo namų, daugiau su juo nesusitikau. Kiek girdėjau iš mamos ir ponios Veilson pokalbių, jis išsikraustė į kitą miestą, kuriame yra universitetas, skiriantis jam stipendiją ir galimybę žaisti futbolą. Žinoma, visą savaitę tai ėmiau į galvą, nes negalėjau užmiršti Reido žodžių neva aš jam patinku bei bučinio, kuris turėjo tai patvirtinti. Kiek tame buvo tiesos? Stengiausi apie tai negalvoti.

-Tai svečių kambarys, bet galėsi jį persitvarkyti, kaip tik norėsi,- tarė Natas, kai įėjome į kuklų kambarėlį. Mane džiugino, kad čia buvo didelis langas, vos ne per visą sieną, o vaizdas vėrėsi į Londono gatvę ir parką.

-Ačiū,- atsisukau į brolį. Ši akimirka tikrai gniaužė už širdies.- Ačiū, kad nepamiršai manęs.

Natas nuoširdžiai šyptelėjo primerkęs akis ir pašiaušė ranka mano plaukus. Net neprisimenu, ar jis taip darydavo vaikystėje, bet toks gestas manęs, kaip įprastai, neerzino.

-Žinoma,- tarė jis, o tada atsikvėpė.- Na, kadangi dar tau liko dvi savaitės iki mokslų, gal norėsi susipažinti su Londonu. Būtų visai nieko atostogos, ar ne?

Natas mirktelėjo, o aš tik šypsojausi neva pritardama. Tos dvi savaitės man reiškė paskutinį laisvės nuo mokymosi laiką. Paskutines dienas savo mažame kiaute. Kaip ir visada, norėjau išnaudoti laiką prie televizoriaus ar kompiuterio. Šis miestas man atrodė pernelyg didelis, tad abejojau, ar apsižvalgymas po jį man bus į naudą. Bet visgi širdyje jau stuksėjo nelemtas jausmas. Atėjo metas suaugti. Deja, kaip taip padaryti - aš neįsivaizdavau.