Jis ir aš. Tai neįmanoma

6 skyrius

Nebuvau kieta miegotoja. Tai yra, bent menkiausias garsas mane pažadindavo iš miegų. Tačiau labai nemėgau, kai kas nors mane priversdavo pabusti. Labai.

Visų pirma išgirdau balsus, kurie sklido iš nežinia kur.

-Tu rimtai užknisi. Žinai tai?

-Kaip tu drįsti?!

Pamaniau, kad tai sapnas. Akimirkai net nesuvokiau, kur pati randuosi. Tačiau balsai buvo tikri ir be galo garsūs, kaip tokį ankstyvą vasaros rytą. Na, gal jau ir nelabai ankstyvą, bet vis tiek turėjau teisę išreikšti pretenziją.

Lėtai pramerkiau sunkias akis. Saulė jau plieskė per langą nušviesdama visą kambarį. Tuomet suvokusi, kad balsai vis dar nenutyla, atsisėdau lovoje norėdama pamatyti, kas vyksta.

Žinoma, kad tai buvo Reidas ir Klovera, kurie mėtė žaibus ant vienas kito. Vaikinas sėdėjo fotelyje ir maigydamas telefoną bandė ignoruoti Kloverą, kol ši keikdama jį krovėsi savo brangius drabužius į lagaminą.

-Ar tu bent suvoki, ką darai?- dėl kažko įpykusi Reido mergina nustojo pakuotis daiktus ir įrėmė žvilgsnį į savo vaikiną.- Tu neturi teisės manęs palikti...

-Labas rytas, Hedle,- pasisveikino su manimi Reidas pertraukdamas Kloverą ir dar labiau ją supykdydamas.

-Taigi tu manęs nesiklausai. Gerai, netrukus visi mano draugai sužinos, kas tu esi iš tikrųjų. Nesubrendęs šiknius!- išrėkė Kloverą.

Man patiko šis naujas žodžių junginys apibudinantys Reidą.

-Žinau, kad tu be manęs negali gyventi. Juk tu geriausias futbolo žaidėjas mokykloje, gavai netgi stipendiją, o aš esu palaikymo grupės šokėja,- nepraleido progos pasigirti Klovera. Ačiū dievui, mano mokykloje nebuvo jokių palaikymo grupių. Negaliu įsivaizduoti daugybės panašių barbių vienoje vietoje.

Reidas pažvelgė į ją akivaizdžiai parodydamas, kad jam nuobodu. Stebėdama juodu laukiau, kas nutiks toliau. Trūko tik skrudintų spragėsių. Nepaisant to, kad aš tebebuvau savo lovoje užtinusiomis akimis ir susivėlusiais plaukais.

-Klovera, mes jau baigėm mokyklą,- tarė jis tarsi norėtų įkalti jai į galvą.- Su ta stipendija aš keliauju į Angliją, ten stosiu į universitetą ir toliau žaisiu futbolą. Taigi mums visiškai nepakeliui. Tikrai neketinu atsisakyti savo svajonės.

Pajaučiau, kaip atsipalaidavo mano žandikaulis. Man sunkiai sekėsi susitaikyti, kad turėsiu išbūti beveik mėnesį su Reidu, tačiau žinia, kad jis grįžta mane ne juokais privertė sunerimti.

-Mano motina irgi Anglijoje,- atšovė Klovera.- Todėl galiu rinktis, kur noriu gyventi.

-Negali, nes tu gyveni su savo turtingu tėvu ir pamote, kurie tau kasdien duoda savo kreditinę kortelę,- išdavė viską Reidas.- Tikrai neatsisakysi to.

Pažiūrėjau į Kloverą. Merginos veidas paraudo iš pykčio. Ji pagriebė savo telefoną.

-Tėti! Tuoj pat iškrapštyk mane iš čia!- suriko ji, kai kažkas atsiliepė.- Taip, DABAR!

Žinoma, jaučiausi visiškai nereikalinga šioje iškeltoje scenoje, tačiau negalėjau patikėti, kad tiek daug sužinojau, nors dar net neišlipau iš lovos.

-Kaip sau nori, Reidai,- susiviepė Klovera pagriebusi savo lagaminus. Akimirkai ji pasirodė tikra maniakė.- Nė nebandyk grįžti pas mane. Gali pasilikti su šia... niekam neįdomia netikėle.- Mergina mestelėjo žvilgsnį mane. Atrodė, kad šiuos žodžius išspjovė man tiesiai į veidą.

Giliai įkvėpiau sulaikydama kvėpavimą. Mudvi iš skirtingų pasaulių, niekada nebūtume draugės, tačiau neturėjau nė menkiausio suvokimo kuo jai užkliuvau. Visgi įžeidimas manęs nepaveikė. Tai buvo menkniekis palyginus kiek man teko pereiti.