Jis ir aš. Tai neįmanoma

16 skyrius

Reido veidas išbalo lyg popieriaus skiautė. Vaikino akys lakstė po kavinę kažko ieškodamos.

-Kas nutiko? Ei,- palietė Seinas Reido petį.

-Salesas turi Kloverą,- greitai išpyškino jis.

Ant mano veido netikėtai užsitraukė šešėlis. Tas vyras tikrai pasiryžęs padaryti viską, kad nepaleistų Reido. Vaikinas arba turės sutikti su jo sąlygomis, arba jis nužudys Kloverą. Arba jį patį.

-Salesas nori, kad tu atvytum pas jį?- paklausiau žiūrėdama tiesiai į Reidą. Staiga tas nejaukumas tarp mūsų pranyko. Šiuo metu dėjosi kur kas rimtesni dalykai.

-Taip, jo vyrai čia.- Reidas linktelėjo galvą baro pusėn. Ten stovėjo du kostiumuoti vyrai ir neva žvalgėsi po kavinę.

-Tada mūsų planas palengvėja,- tariau. Vaikinas nukreipė savo žvilgsnį į mane.- Važiuok su jais. Taip sužinosi, kur įsikūręs Salesas.

-Nėra viskas taip paprasta.- Reidas vėl nužvelgė tuos vyrus, o paskui pasilenkė arčiau manęs ir Seino.- Tačiau galim kai ką padaryti. Duok savo telefoną, Hedle.

Kilstelėjau antakį žiūrėdama į Reidą. Atsiprašau, bet mano telefonas yra mano asmeninis daiktas.

-Nagi, juk nesuvalgysiu, manasis gali bet kada išsikrauti,- paragino vaikinas. Nenoromis išsitraukiau iš savo nedidelės rankinės telefoną ir padaviau jam.- Įjungsiu GPS. Tu, Seinai, galėsi matyti mūsų buvimo vietą. Pasiimsiu kartu Hedlę. Kaip liudininkę, tada Salesas negalės malti šūdo.

-Išprotėjai?- sukluso Seinas.- Rizikuosi jos gyvybe?

-Ten yra Klovera. Dabar jos saugumas, o ką jau kalbėti apie gyvybę, pavojuje,- pasakė Reidas.- Salesas nenorės veltis į žmogžudystę su ne Kanados piliete.

Nurijau seiles. Reidas minėjo žmogžudystę tarsi tai būtų pasivaikščiojimas po parką. Jis tikriausiai pamiršo, kad Danelas vykdė Saleso nurodymus ir mane pagrobė, kad priviliotų Reidą. Tai man jau buvo baisiausias gyvenimo įvykis. Prisišaukiau panikos ataką, maniau, kad mirsiu toje kanalizacijoje. Visgi Reidui visai nebuvo manęs gaila. Jis tikėjosi, jog būsiu jo skydas.

-Dievaži, Reidai, Salesui tikrai tai nerūpi,- negalėdamas patikėti papurtė galvą Seinas.

-Liaukis, Hedlė man reikalinga ir viskas,- tarė užtikrintai jis ir įsikišo mano telefoną į kišenę. Šiuo metu galvojau, ar jį kada nors atgausiu.

-Palauk, o ką man reikės daryti?- suklususi paklausiau, kai stojausi paskui Reidą. Juk aš ne kokia derybininkė. Nuo manęs visas klubas pakvips baime. Ar jis tikrai manė, kad panaudos mane kaip taikinį?

Vaikinas pažvelgė pro didelį kavinės langą, tikriausiai ieškodamas Saleso mašinos, ir tada jo akys sustojo ties manimi. Pastebėjau jose Reidui nebūdingą susikaupimą.

-Kaip visada,- ištarė jis.- Tylėk ir daryk tik tai, ką liepsiu.

.

Man nepatiko, kad Reidas taip elgėsi. Nieko man nepaaiškino ir dar laikė mane nieko neišmanančia baile. Na, taip, su nusikaltėliais aš niekada nebendravau, bet tikrai galėjau pakovoti už save suprasdama visą situaciją.

Saleso vyrukai buvo per daug rimti, kad su jais reikėtų kalbėtis. Reidas tik tarė žodį, kad aš su juo, o jie į tai visiškai nereagavo ir išėję iš kavinės nuėjo prie mašinos. Tada vienas atidarė galines duris ir mostelėjo ranka rodydamas, kad greičiau liptume ir negaištume.

Įsitaisiusi ant galinės sėdynės suvokiau, kad darau neįmanomą dalyką. Aš ir Reidas, plius ginklų prekeiviai, nusikaltėliai, galimai žudikai, ir dar priedanga. Ne, ne priedanga, o keliavimas tiesiai į blogio irštvą.

Kol gniaužiau rankas iš baimės, Reidas sėdėjo man iš dešinės ir žiūrėjo į vieną tašką sukandęs dantis. Staiga jis pasuko galvą ir patikrino, kaip laikausi. Sugavau jo žvilgsnį, tačiau vėl nuleidau akis. Tada netikėtai pajutau, kaip Reidas paima mano sugniaužtą ranką ir trumpai spustelėjęs ją paleidžia. Greitai paslėpiau rankas megztinio rankovėse.

Ilgai važiuoti nereikėjo. Sustojome prie apšviestos klubo, iš kurio aidėjo tranki muzika. Ir vėl. Taip nenorėjau ten eiti, kad net mano kojos man pritarė.

-Mergina dabar su tavimi neis,- netikėtai sustabdė mane vienas iš Saleso vyrų pagriebdamas už alkūnės.- Salesas nori pasikalbėti tik su tavimi.

Reidas primerkęs akis žvilgtelėjo į mane. Kitos išeities nebuvo. Reikėjo jiems paklusti, tad linktelėjau vaikinui, parodydama, kad viskas gerai.

Vyrukas, kuris laikė mane už alkūnės, nepaleido manęs net, kai įėjome į klubą. Išvydusi mirksinčias šviesas susitraukiau kaip vampyras. Pamečiau iš akių Reidą, pradėjau dairytis, tačiau Saleso apsauginis, nutempė mane kažkur toliau. Muzika pradėjo slopti, ryškios šviesos nyko, tad pagaliau galėjau įžvelgti, kas dedasi aplinkui. Vyrukas mane vedė ilgu koridoriumi nešvariomis gelsvomis sienomis. Vyliausi, kad netoliese yra ir Reidas. Tačiau svarbiausia, kad mes jau buvome vietoje ir Seinas galėjo visais varpais skambinti policijai.

Staiga netikėtai išgirdau kažkur netoliese aidinčius balsus. Sukluso ir kostiumuotasis vyrukas. Jis sustojo ir išsiėmė iš švarko kišenės telefoną.

-Kas vyksta?- paskambino kažkam.- Ką?! Po velnių!

Vyras pažiūrėjo į mane, nežinodamas, kur mane padėti. Tuomet atidarė pirmas pasitaikiusias duris ir įgrūdo mane į siaurą kambarėlį. Čia buvo velniškai tamsu, tad apgraibomis susiradau jungiklį ir paspaudžiau jį. Tuoj sublyksėjo lemputė ir nušvietė sandėliuką. Puikumėlis, mane įkišo į prasmirdusį metų metais nenaudotą sandėlį. Ir dar užrakino duris.

Trinktelėjau kumščiu į duris, o paskui susiėmiau ranką iš skausmo. Šakės, mus išdūrė. Dabar jie sučiupo Reidą, o aš čia įkalinta ir visų užmiršta. Dar kartą trenkiau ištiestu delnu į duris, o tada pradėjau trankyti iš visų jėgų. Bet tai buvo beprasmiška. Čia klubas, kas gali išgirsti užrakintą merginą, kai skamba tokia kieta muzika, per kurią reikia šokti, o ne stovėti vietoje. Prakeikimas! Paskutinis smūgis buvo silpnesnis. Jėgų dar turėjau, bet viltis buvo žlugusi.

Atsirėmiau nugara į duris. Tada nužvelgiau sandėliuką. Pasidaviau pykčiui pirmiau nei apgalvojau visas galimybes. Nors patalpa atrodė nenaudojama, ji nebuvo tuščia. Lentynoje man iš kairės buvo sudėti įrankiai. Priėjau arčiau, kad galėčiau patikrinti, ar yra kas nors naudinga. Buvo keletas ilgų varžtų, veržliaraktis, atsuktuvas, kelios spynos ir laužtuvas. Mano širdis šoktelėjo iš laimės. Nesuvokiau, kaip reikėjo naudotis laužtuvu, bet buvau pamačiusi pakankamai filmų, kad galėčiau išbandyti realybėje.

Įkišau išlenktąjį galą į tarpą tarp durų ir sienos, rankenos pusėje. Tada pradėjau laužti. Iš visų jėgų traukiau laužtuvą į save. Sukandusi dantis beveik rėkiau, kai, mano nuostabai, durys išklero. Jos tikriausiai jau ir taip buvo blogos būklės, o aš prisidėjau prie visiško jų sunaikinimo. Dar kartą patraukiau laužtuvą ir durys atsišovė.

Numečiau savo išsigelbėjimo įrankį ir patrynusi degančius delnus išėjau į koridorių. Bandžiau klausytis kokių reikšmingų garsų, tačiau klubinė muzika beveik viską užgožė. Beveik. Visai netikėtai išgirdau pistoleto šūvį. Tuo metu mano širdis apmirė. Išplėtusi akis ir ausis, dairiausi gaudydama tuoj pasigirdusius balsus, kol galiausiai nubėgau tolyn koridoriumi. Tada sustojau išgirdusi dar vieną šūvį. Jau buvau visai arti, nes garsas nuaidėjo kur kas stipriau. Ir štai pagaliau išvydau duris į rūsį. Iš ten sklido balsai ir riksmai. Nulipau mažais laipteliais ir sustojau prie šaltų, visokiomis gėrimų etiketėmis apklijuotų durų. Buvau visiškai nepasiruošusi ten eiti, bet adrenalinas jau vyravo manyje. Dėl to sustiprėjo mano panika. Man baisiai pasiseks, jei pravėrusi duris nepargriūsiu kaip kokia neaiškių medžiagų privartojusi Miegančioji gražuolė. O kol aš kovojau panikos pliūpsniu, nuaidėjo dar vienas šūvis, o po jo šaižus juokas ir kančios riksmas.

Reidas, instinktyviai pagalvojau. Mano kvėpavimas sutriko, kūnas atšalo. Ištiesiau drebančią ranką ties rankena. Negalėjau leisti savo vaizduotei išsiplėsti, tačiau bijojau, kad jau per vėlu. Po velnių, tikiuosi, kad aš klystu...