Jis ir aš. Tai neįmanoma

3 skyrius

Visa širdimi nekenčiau skrydžio lėktuvu. Ilga kelionė ore, siūbuojant ir žinant, kad gali atsitikti bet kas, kas tik bloga, visai manęs nevertė jaustis saugia. Taigi mėginau nukreipti savo dėmesį kitur ir mėgautis nemokamais riešutais, kuriuos man vis nešė maloni stiuardesė.

Viskas būtų buvę pakankamai gerai, jei ne pagyvenusi moteris sėdinti šalia manęs. Visą kelionę ji plepėjo apie savo anūkus. Kai baigėsi mano muzikos sąrašas, spoksodama į vieną tašką, klausiausi, kaip ji nupirko savo vaikaičiui saldainių rinkinį, o jis atsisakė, nes saldainiai nesveikas maistas. Ar kas galėjo pagalvoti, kad vaikas taip protingai kalba? Lyg man tai rūpėtų.

Lėktuvo nusileidimo laukiau kaip niekada. Vos tik išgirdau piloto balsą, kad galime atsisegti saugos diržus, nieko nelaukdama būtent tai ir padariau. Tarsi pasiruošdama sprintui įsitempiau ir nusiteikiau nešdintis iš čia. Dabar kuo puikiausiai supratau tuos žmones, kurie grūdosi link išėjimo tarsi kovodami už savo gyvenimus.

Užtrukau beveik penkiolika minučių, kol pagaliau nusigavau iki bagažo skyriaus. Ten sutikau ir ponus Veilsonus su Reidu ir Klovera. Pasitraukusi į šoną laukiau savo daiktų, tačiau Reidas man tuoj pat padavė mano kuprinę ir kelionkrepšį. Mat visi jau buvo susirinkę daiktus ir laukė manęs - vėluojančios gražuolės. Po galais...

Mums išėjus iš oro uosto mūsų jau laukė taksi. Pasirodo, aš visai nieko nežinojau apie šią kelionę. Tik sėdint mašinoje, Marija papasakojo, kad prieš penkerius metus, kai išvyko iš mūsų miesto, jie išsikraustė į Kanadą. Vankuveryje nusipirko vilą. Ponas Veilsonas gavo nuostabų darbą, dėl kurio dabar ir byra pinigai. Na, o prieš savaitę darbas persikėlė vėl į Angliją, todėl Veilsonų šeima grįžo namo. Vankuveris su visa vila, kaip sakė Marija, liko tik atostogoms.

Nepraėjus nei valandai, mes jau atsidūrėme prie Veilsonų vilos, kurią jie juokais vadino "antraisiais namais". Užverčiau galvą gėrėdamasi vilos grožiu. Ji buvo apsupta aukštų medžių, netoli girdėjosi tekančio upelio šniokštimas. Nenustebčiau, jei vidury išasfaltuoto kiemelio pamatyčiau geltoną "Porsche".

Susiėmusi savo kuklų bagažą, palyginus su Kloveros, nužingsniavau paskui ponus Veilsonus į vilą. Kai prasivėrė durys, įkvėpiau oro pasiruošdama būti priblokšta. Ką galiu pasakyti, aš negyvenu turtuolių rajone, tad šita vila man prilygo aukščiausios klasės viešbučiui. Tikrai, nemeluoju. Sienos, kaip ir pati vila, medinės, tik šviesesnės nei išorė. Grindys taip pat. Priekyje buvo židinys, virš kurio kabėjo gamtą vaizduojantys keli paveikslai. O į antrą aukštą vedė galingi laiptai padengti raštuotu kilimu. Galėčiau čia likti visam gyvenimui, jei ne viena didžiulė problema.

-Gerai,- iš šio ponios Veilson balso galėjai suprasti, kad ji reikalauja mūsų ypatingo dėmesio.- Klovera, Hedlė ir Reidas gyvens viršuje,- rimtai pasakė ji vesdamasi mus viršun. Pastebėjau, kad čia iš tikro tebuvo vienas didelis kambarys, tik atskirtas stora brezentine užsklanda, kaip kokia siena. Tai tikriausiai buvusi Reido tvirtovė.- Ši pusė bus Hedlei ir Kloverai, kadangi yra platesnė lova, o kita Reidui.

Ponia Veilson reikšmingai pažiūrėjo į savo sūnų. Jis tingiai palinkčiojo galvą sutikdamas su mamos taisyklėmis. Kiek prisimenu, Marija Veilson buvo griežta motina savo sūnui, o Reidas, nors ir atsikalbinėdavo, visada jai paklusdavo. Galbūt dėl to, moteris manė, kad Reidas nuostabus vaikas.

Kai tik Marija paliko mus išsikrauti daiktų, Klovera pasiėmė savo lagaminus ir nusinešė į Reido pusę. Tebestovėjau su savo bagažu rankose ir spoksojau apstulbusi. Turėjau suprasti, kad Klovera tikrai neatsiskirs nuo Reido. Man net nereikėjo jos pažinoti, tokią merginą buvo galima perskaityti kaip atverstą knygą.

-Paliksiu tau daugiau vietos,- pasakė ji ir mirktelėjo man išsišiepusi.

Gerai, kaip nori, pamaniau. Gali miegoti siaurutėje lovoje, kaip koks šprotas. Žinoma, juk šiai porelei tik to ir reikėjo.

Susimečiau savo daiktus ant lovos ir apsimečiau, kad kažko ieškau. Jeigu dar tuo pačiu rasiu savo telefoną, tai bus mano išsigelbėjimas.

Nagi, Hedle, norėjau sau kumštelėti į petį. Juk yra ir vienas pliusas. Tau nereikės nei su kuo dalintis savo plačia lova ir pora savaičių galėsi gyventi lyg turtuolė. Tau tereikia iškęsti buvimą su pačiu nemėgstamiausiu žmogumi ir jo barbe mergina. Tiesiog nuostabu.

---

Sapnavau fantastišką sapną, kuriame laimėjau didžiulę pilį, o joje vyko puota skirta mano garbei. Buvau turtingiausia mergina, visi man lenkėsi ir pataikaivo. Bet svarbiausia man ir svečiams buvo paruoštas ilgas stalas, nukrautas skrandį glostančiais patiekalais. Pajutau, kaip susikaupia seilės ir jau tiesiau ranką, kai staiga kažkas mane sulaikė.

-Hedle,- išgirdau kreipiantis į mane.

Sumurmėjau kažką panašaus į "atsiknisk" ir nusisukau į kitą pusę sapne dar kartą bandydama sugriebti kvepiantį maistą.

-Hedle! Laikas keltis!

Netrukus pajutau, kaip kažkas pradėjo mane taip purtyti, kad žemės drebėjimas būtų pasirodęs tik smulkmena. O tada nutraukė nuo manęs antklodę.

-Kas yra?- pyktis išsiveržė iš mano lūpų. Pašokau sugriebusi savo antklodę. Buvau susiraukusi kaip razina, nes nekenčiau, kai mane kas nors pažadindavo rytais iš gilaus miego. Įskaitant ir žadintuvą.

Šįkart tas kažkas buvo Reidas. Jis stovėjo šalia mano lovos ir juokėsi iš manęs. Vaikinas tikrai turėjo iškreiptą humoro jausmą.

-Miegančioji gražuole,- kreipėsi jis išsišiepęs.

Apglėbiau minkštutėlę antklodę ir pasitryniau akis. Tuomet pajutau gėdos antplūdį suvokusi, kad jis vis dar į mane spokso. Pasijaučiau lyg kvailė. Mano plaukai atrodė lyg širšių lizdas, o mano pižamos buvo su šokančiais meškiukais. Greičiausiai buvau panašesnė į miegančiąją baidyklę.

-Užsidėk savo geriausią maudymosi kostiumėlį, nes mes keliaujame į paplūdimį,- pranešė Reidas. Kandi šypsena žaidė jo lūpose.

Prašau, nušaukit kas nors mane. Maniau, kad galėsiu miegoti iki pietų, o tada pavalgyti kaip reikiant. Neplanavau kelti kojos iš šios pasakų vilos.

-Gerai,- sumurmėjau vis dar žaibuodama ir pažiūrėjau į jį reikšmingai.- Gal galėtum eiti iš čia ir leisti man apsirengti?

Jis nenuleido nuo manęs savo tamsių akių ir, rodos, nesiruošė greitai išsinešdinti, kol aš ne krenkštelėjau. Pagaliau Reidas išėjo lauk.

Gavusi progą staigiai iššokau iš lovos ir atsipraususi persirengiau savo vakarykščiais drabužiais.

Pirma atostogų diena, o aš plūduriavau gėdos vandenyse.