Jis ir aš. Tai neįmanoma

10 skyrius

Poniai Veilson išėjus, kambaryje pasidarė pernelyg tylu. Girdėjau, kaip Reidas kažkam paskambino, tačiau nesiklausiau jo pokalbio. Tikriausiai jis ir vėl kur nors išeina susitikit su savo draugais. Šį kartą tai jau tikrai ne mano rūpestis. Geriau leisiu laiką viena nei būsiu su Reido kompanija.

Neskubėdama atsiprausiau, susitvarkiau ir buvau jau pasiruošusi leistis žemyn papusryčiauti, kai staiga Reidas, užmiršęs visas slogas ir kosulius, iššoko iš lovos ir užsivilko naujus marškinėlius. Jis susišukavo savo rudus it karamelė plaukus. Atrodė žvalus ir energingas. Tikrai spėjo pailsėti, kol rūpinausi, kad saugiai pasiektų namus. Taip ir norėjau jam pasakyti, ką dėl jo vakar padariau. Tačiau tik tylėdama sekiau jį akimis, kai jis vaikščiojo po kambarį tikriausiai vėl ieškodamas savo piniginės.

-Dar ilgai spoksosi į mane?- sarkastiškai paklausė Reidas sustojęs priešais mane. Sėdėjau ant lovos tarsi pamiršusi, kad turiu kažkuo užsiimti.

-Kas buvo tas vaikinas klube?- išpyškinau.

Iš Reido dingo visas pasipūtimas. Jis nusuko žvilgsnį.

-Tai vis tiek nesusiję su tavimi.

-Kažkodėl jis lindo prie manęs,- nepasidaviau.- Manika man sakė, kad tu turi paslapčių. Kadangi savanaudiškai nusitempei mane į klubą, atsilygink man ir pasakyk, kas buvo tas vaikinas.

-Paslapčių?- perklausė Reidas ir papurtė galvą. Tada jis priėjo prie durų.

-Tada tu man pasakei, kad tas vyrukas yra baisiau nei priešas.

Mano žodžiai jį sustabdė. Reidas pasisuko į mane.

-Rodos, kalbėjau nesąmones,- pavarė akis jis.- Nemanau, kad imsiu tau ir papasakosiu viską. Be to, nepasitikėk ta Manika. Maža ką ji kalba.

-Eik velniop, Reidai,- tėškiau savo riebiausius žodžius, laikytus rezervui.

Vaikinas pakėlė antakius akivaizdžiai nustebęs.

-Kas tau yra? Mano reikalai tavęs visai neliečia.

-Dar ir kaip liečia,- atkirtau atsistodama. Jaučiau, kaip prarandu savitvardą, o tai būdavo labai retai. Tačiau dabar buvo tinkama proga išleisti savo pyktį.- Tas vyrukas galimai buvo pavojingas, jis žinojo, kas tu, todėl norėdamas atkreipti tavo dėmesį, pasinaudojo manimi. Manai, kad man tai buvo malonu? Buvau velniškai išsigandusi.- Mano balsas kiek sudrebėjo.- Ėjau su tavimi į klubą tik todėl, kad tave prižiūrėčiau. Gelbėjau savo kailį, tačiau taip pat turėjau rūpintis tavimi. Nežinau kodėl, galbūt tikėjausi, kad pasikeitei. Tačiau tau tai nė motais, nieko tokio, kad pabuvau masalu dėl tavo kvailų paslapčių. Elgiesi tarsi dievas ir naudojiesi silpnesniais už save. Už tai nekenčiu tavęs, Reidai Veilsonai. Nekenčiu taip, kad net sudėjus visus mano nemėgstamiausius dalykus būtų per mažai.

Reido veidas buvo akmeninis. Kvėpavau įniršusi, tačiau vaikinas neatrodė paveiktas mano kalbos. Nejučia jis priėjo arčiau manęs, pasinaudodamas savo viršumu. Laimei, neapykanta manyje leido man išlikti tvirtai, todėl nė nekrustelėjau ir laikiau įrėmusi žvilgsnį į jį.

-Atleisk, kad per mane tau teko tai patirti,- netikėtai prabilo Reidas. Pyktis manyje suraibuliavo lyg užpučiama žvakės liepsna. Nesuvokiau, ar jis turėjo omenyje visą mano vaikystę, ar vakarykštį nuotykį.- Visgi būtent dėl to nenorėtum žinoti apie mano gyvenimo tarpsnį, kai išvykau. Nemaniau, kad vakar taip nutiks, bet daugiau tau nereikės nerimauti.

Tai pasakęs jis išėjo iš kambario. Staiga suvokiau, kad man norisi prisėsti. Tvirtumas išgaravo, buvau sumišusi. Taip nekenčiau Reido, kad nesupratau, kur jis savo tiesą, o kur tik manipuliuoja. Tačiau viena man buvo aišku. Jis nebebuvo išdaigas krečiantis berniukas. Jo tamsios paslaptys užaugo kartu su juo.

---

Po pusryčių Veilsonai pasiėmė mane kartu į parką, kad šiek tiek prasiblaškyčiau. Nesijaučiau smagiai vykdami viena su jais, tačiau ilgainiui pripratau prie naujos draugijos. Be to, juk buvo artimi su mano tėvais, o ponia Veilson pažinojo mane nuo pat mažens.

Pasivaikščiojimas po parką užėmė gerą pusdienį. Kai grįžome užsisakėme maisto. Labai norėjau paragauti mėsos kukulių su spagečiais, o Veilsonai užsisakė po picą. Ponia Veilson skambino Reidui, kad ir šis grįžtų vakarienės, tačiau vaikinas turėjo reikalų. Kas tikrai nestebino.

Po vakarienės Veilsonai išvažiavo pas seniai matytų draugus. Norėjo vežtis kartu ir mane, tačiau pasakiau, kad tik būčiau nereikalinga. Ta proga Marija dar pripirko man visokių amerikietiškų skanumynų, kurių įprastai mano namuose niekada nerasčiau. Jei tik mano mama žinotų, kaip be jokios sąžinės graužaties valgau šiuos nuodus.

Man patiko mano pačios draugija. Žinojau, kad mokykloje mane laikė keistuole, dėl to neturėjau artimų draugų. Klasiokai su manimi bendravo tik todėl, kad gerai mokiausi. Po pamokų retai su kuo susitikdavau, nebent reikėdavo atlikti kokį projektą. Tačiau tai manęs nei kiek netrikdė. Nesijaučiau praradusi geriausius savo paauglystės metus. Kaip tik džiaugiausi, kad galėsiu įstoti į universitetą ir pakeisti aplinką.

Išsitraukusi didžiulę ledų dėžę iš šaldytuvo, pasigriebiau šaukštą ir įsitaisiusi ant baro kėdės pradėjau šlamšti. Jau buvau išmetusi iš galvos, kas ryte nutiko su Reidu, ir mėgaudamasi karameliniais ledais, galvojau apie tai, kad už aštuonių dienų jau grįšiu namo.

Dievaži, aštuonios dienos. Šiek tiek daugiau nei savaitę turėsiu išbūti su Reidu.

Visgi vėl grįžau į savo mintis, net nustojau valgyti ledus. Ne, aš niekaip negalėjau išmesti iš galvos, ką pasakiau Reidui. Dėl to jaučiausi tvirtai, nes dabar jis žinos, ką manau apie jį. Kad nejuokavau pavadindama jį šikniumi. Tačiau jis ir vėl sugebėjo pasakyti tai, dėl ko akimirkai neapykanta jam atslūgo.

Staiga išgirdau kažką beldžiant į duris. Pašokau vos neišmetusi šaukšto iš rankų ir tebelaikydama jį nuėjau prie durų. Žvilgtelėjau per langelį duryse. Ten buvo du kiek vyresni vyrukai. Nieko iš čia be Veilsonų nepažinojau, tad nė nenutuokiau, ko jie nori.

Vos vos pravėriau duris laikydama šaukštą rankose, tarsi tai būtų mano ginklas.

-Sveika,- pasisveikino vienas, šviesiaplaukis vaikinas, maloniai nusišypsodamas.- Mes Reido draugai. Jis namuose?

Papurčiau galvą akylai žvelgdama į juos.

-O gal galėtum jam paskambinti ir pranešti, kad mes čia?- paprašė tamsiaplaukis.

Linktelėjau, nors nežinau, kodėl tai padariau. Juk turėjau pirmiau išsiaiškinti, kas jie tokie. Pastaruoju metu atsirado daug Reido draugų.

Visgi vis tiek pasitraukiau nuo durų ir nuo stalo pasiėmiau savo telefoną. Aišku, padariau neapdairią klaidą, nes tie vaikinai įėjo vidun, nors aš leidimo nedaviau.

Greitai pradėjau skambinti Reidui. Kukliai šyptelėjau laukiantiems vaikinams ir pasitraukiau į svetainę, bet ne per toli, kad dar galėčiau juos matyti.

-Alio?- atsiliepė jis.

-Reidai, čia aš, Hedlė,- sušnypščiau į ragelį.- Tavęs teiraujasi kažkokie du vyresni vaikinai, sako esantys tavo draugai. Prašė, kad tau paskambinčiau. Manau, turėtum grįžti.

-Hedle, visi mano draugai yra čia su manimi,- pasakė Reidas, o mane tuo metu išpylė karštis.

Žvilgtelėjau į tebelaukiančius vaikinus. Šviesiaplaukis nusišypsojo ir aš linktelėjau vėl išspaudusi nerangią šypseną.

-Jie sakė, kad yra tavo draugai,- pakartojau sukąsdama dantis.

Kitame linijos gale pasigirdo šnopavimas. Kurį laiką buvo tylu, o tada vėl išgirdau Reido balsą. Tik šįkart pasikeitusį.

-Hedle, bėk kuo greičiau iš namų. Bėk link miesto, kur daugiau žmonių,- paliepė jis ir padėjo ragelį.

Sustingusi kelias sekundes virškinau esamą situaciją, o tada lėtai įsikišau telefoną į džinsų kišenę.

Atsargiai priėjau prie sienos ir mintyse apskaičiavau, kaip tiesiau nubėgti link durų. Tačiau, kai išlindau iš svetainės, virtuvėje tų vyrukų nebebuvo. Jie buvo man už nugaros ir vienas iš jų staigiai prikišo man servetėlę su labai aštriu kvapu. Mirktelėjau, tačiau per vėlai spėjau suvokti, kad neturėčiau to įkvėpti, ir tada panirau į tamsą.