Jis ir aš. Tai neįmanoma

21 skyrius (1 dalies pabaiga)

Kai pabudau, susiraukiau burnoje pajutusi kartų vaistų skonį. Norėjau atsigerti, gerklėje buvo dykuma. Tačiau, kai pilnai pramerkiau akis, suvokiau, kad esu ligoninėje. Išleidusi tarsi metų metus laikytą atodūsį pasukau galvą į šoną. Kol kas prisiminimai maišėsi lyg sunki dėlionė, kuriai trūko detalių. Nesigaudžiau laike, dar nesuvokiau, ar galiu judinti savo kūną, ir nežinojau, kurioje vietoje šiuo metu buvau.

Galiausiai prisiminiau vieną svarbų fragmentą, jog buvau pašauta.

Su prisiminimo grįžimu pajutau kairiajame šone dilgčiojimą. O kai pabandžiau patogiau įsitaisyti, sukandau dantis iš nemalonaus skausmo. Žinoma, kalčiausias buvo Reidas, bet nukentėjau aš. Dėl tokios minties suirzau. O tai labiau pastiprėjo, kai išvydau jį patį.

Vaikinas tyliai pravėrė duris, bet pamatęs, kad aš jau atsipeikėjusi, nusišypsojo ir smarkiau uždarė duris už savęs.

-Turiu nuostabią naujieną,- tarė jis, priėjęs prie mano lovos. Vaikinas įnešė į palatą šviežumo.- Spėk, ką gydytojas jau išleidžia.

-Taip greitai?- nusistebėjau. Neprisimenu, kiek laiko čia jau guliu, bet atrodė labai ilgai.

-Jau tris dienas praleidai ligoninėje,- pasakė Reidas. Jis buvo geros nuotaikos, šypsojosi, atrodė atsipalaidavęs. Nesuvokiau, kokia čia laimė, kai mano pilvas dabar bus randuotas, o kartu su randu išliks prisiminimas, kaip kulka perrėžė mano odą.- Be to, tavo tėvai nori, jog grįžtum namo. Jie be galo nerimauja dėl tavęs.

-Paskambinai jiems?- susiraukiau. Visai nenorėjau kelti savo tėvams nerimą. Aišku, aš vos nemiriau, bet priežastis kodėl, buvo daug blogesnė.

-Kitos išeities nebuvo,- gūžtelėjo pečiais Reidas.- Mano mama pati paskambino ir pranešė, kad jų dukrą užpuolė. Turiu pasakyti, tavo mama reagavo normaliai palyginus su maniške. Tau geriau net nežinoti,- numykė vaikinas.

-O kaip Salesas?- paklausiau.

-Jis pabėgo,- trumpai pasakė Reidas pažvelgdamas man į akis.

Nusukau žvilgsnį ir atsidusau nusivildama. Tiek vargo dėl nieko. Mano gyvybės kabojimas ant plauko nieko vertas. Salesas net lengviau išsisuko mane pašaudamas.

-Tuomet kas iškvietė policiją?

-Manika,- atsakė vaikinas.- Ji pasirinko išduoti Salesą pati save įskųsdama. Visgi tą patį darė mano dėdė, o Salesas vis dar nesugautas.

-Gyvatė,- sumurmėjau.- Jo dėka parsivešiu suvenyrą iš Kanados.

Reidas nutilo tarsi bijodamas, kad perleisiu pyktį ant jo. Tačiau man buvo svarbiausia, kad pagaliau galėsiu grįžti namo.

-Štai mama atrinko tau drabužius,- parodė iškėlęs rankose maišą vaikinas.- Rytoj išskrendame.

Raukydamasis įstengiau atsisėsti, tuomet paėmiau maišą iš Reido ir apžiūrėjau savo drabužius.

-O tu žinai, kad po operacijos, kartkartėmis kalbėjai per miegus?- vaikinas pažiūrėjo į mane su kreiva šypsenėle ir primerkęs akis. Ir vėl šaipėsi iš manęs.

-Nieko neprisimenu,- papurčiau galvą.

-Tai ir gerai,- suspaudė šypseną jis. Žvilgtelėjau į jį suraukusi antakius.

-Kodėl? Ką aš pasakiau?

-Nieko ypatingo, tiesiog vadinai mane gražuoliuku,- neišlaikęs nusišypsojo plačiai Reidas.

Išplėčiau akis. Nesuvokiau, kur buvo jo melas, o kur tiesa. Visko gali būti, kad narkozė mane veikė, tačiau juk niekada negalėčiau pasakyti tokios kvailystės apie Reidą.