Jis ir aš. Tai neįmanoma

8 skyrius

Nors Reidas minėjo, kad klubas netoli, vis tiek teko važiuoti taksi. Bandžiau įsidėmėti kiekvieną kampą, tačiau važiavome per greitai, o gatvės man buvo nepažįstamos.

-Galbūt mums reikėtų apsisukti ir grįžti atgal,- sumurmėjau, kai išlipome iš taksi. Sudrebėjau, tačiau ne dėl to, kad būtų šalta. Mano kojos buvo sumedėjusios, negalėjau atpalaiduoti žandikaulio. Nerimas užgožė mano kūną ir mintis.

-Nebijok, Hedle,- neva nuramino Reidas.- Pamatysi, bus linksma.

Jam nerūpėjo, kad aš visiškai nepritariau tam. Tačiau jau padariau klaidą. Galimybė grįžti atgal nutolo.

-Štai čia,- pranešė Reidas.

Užverčiau galvą viršun į aukštą pastatą. "Šviesios naktys" - toks buvo klubo pavadinimas. Reidas tuoj žengė pro apsauginius, kurie labiau atrodė, kaip puošmena nei atliko savo pareigą. Jie tik nužvelgdavo praeinančius tarsi to užtektų nustatyti amžiui. Man jau buvo aštuoniolika, bet tikrai atrodžiau jaunesnė. Nuleidau galvą tarsi prasikaltusi. Visi apsauginiai manęs nesustabdė, tad praėjau pro apsaugą paskui vaikiną.

Vos tik patekau į klubą, mane iškart užgožė linksmybių atmosfera. Blykčiojančios šviesos, nepaprastai garsi muzika, kuri dundėjo mano krūtinėje ir daugybė jaunų žmonių. Jie visi trynėsi kūnais, stumdė mane iš visų pusių, o aš kaip skruzdėlė stengiausi nepamesti Reido iš akių. Dabar buvo protingiausia neatsilikti nuo jo, todėl įsmeigiau akis jam į nugarą.

Galiausiai mes sustojome saugesnėje zonoje - prie baro.

-Du koktelius,- tuoj pat užsakė Reidas.

-Ne, aš negersiu,- iškart paprieštaravau, tačiau vaikinas nereagavo. Pamaniau, kad jis neišgirdo, betgi, žinoma, čia Reidas. Atsakyti jam neįmanoma.

-Jis be alkoholio,- tarė jis.

Paėmusi cilindro formos stiklinę įtariai pauosčiau neaiškų žaliai mėlyną gėrimą ir susiraukiau. Nuo jo sklido aitrus degtinės kvapas.

-Gerai, bet tik truputį,- pasitaisė jis ir šyptelėjo laukdamas, kol aš paragausiu.

Matydama, kad jis neatstos, gurkštelėjau keistojo koktelio. Aišku, buvau ragavusi alkoholio, tačiau kai jau legaliai galėjau tai daryti, neturėjau progos. Mano aštuonioliktas gimtadienis buvo lėkštas, mane pasveikino kelios klasiokės, o tada grįžau namo ir per naktį žiūrėjau serialus.

Reidas žiūrėjo į mane neatitraukdamas akių ir laukė mano reakcijos. Netikėtai, kai skystis nuslydo mano gerkle, pradėjau kosėti. Jaučiau deginimą, akyse susikaupė ašaros. Kokteilyje buvo gal 99% degtinės.

Vaikinas staiga pradėjo juoktis. Baigusi kosėti mečiau šaltą žvilgsnį jį.

-Visai nejuokinga,- sugriežiau dantimis ir padėjau stiklinę ant baro.

-Užtat atrodai juokingai. Tavo skruostai paraudo. Kaip miela.- Reidas atsikvėpė nustodamas juoktis ir kreivai šyptelėjo. Tuomet mirktelėjęs man užsivertęs savo stiklinę ir keliais gurkšniais išgėrė kokteilį. Stebėjau jį, bet vaikinas, atrodo, nieko nepajuto. Neabejoju, kad gėrimą reikėjo gerti iš lėto, bet Reidas jį ištuštino tarsi vandenį.

Na, žinoma. Reidas Veilsonas buvo populiarus, tad vakarėliai jo gyvenime užėmė svarbią vietą. Tikriausiai ir klubus jau spėjo visus išvaikščioti.

-Reidai, mes turime grįžti anksčiau nei tavo tėvai. Žinai tai?- priminiau jam.

-Būk rami ir atsipalaiduok, Hedle. Aš valdau padėtį,- vaikinas šyptelėjo man ir netikėtai palikęs vieną pasitraukė nuo baro.