Saros P.O.V 51 dalis
-Tai ne mano pasirinkimas. Tikriausiai norėčiau tave paversti, kad su manimi liktum per amžius, bet aš tik kovočiau prieš save dėl to, kad jau per daug iš tavęs atėmiau. Na, kaip dabar jau yra, kažkaip... - paskutinę dalį Harry sumurmėjo. Pažvelgiau aukštyn į jį ir užkišau savo neklusnių plaukų sruogą už ausies, matydama vaikino švelnią šypseną, parodančią jo mieląsias duobutes.
-Viskas gerai, - tariau, bet žinojau, kad taip nėra. Jau numaniau, kaip baisu, neįtikima ir siaubinga buvo pavirsti vampyre, bet tai privalėjo nutikti, tad... - Taigi, - tariau, nutraukdama nejaukią tylą, - Būti vampyru ne taip gera, kaip atrodo?
-Aha... Yra ir gerų dalykų, ypač kai esi stiprus ir greitas, o tuomet jautiesi taip, lyg galėtum spjaudyti ugnimi. Bet kur tik kažkas gero, bus ir kažkas blogo... - nutęsė Harry atsidusęs ir aš linktelėjau.
-Mhm, - sutikau ir jis sukrizeno prieš vėl įsitaisydamas ant sofos, tuo pačiu nusitempdamas ir mane, kol abudu sėdėjome vienas prieš kitą, o mūsų nosių galiukai lietėsi.
-Tai ką norėtum nuveikti dabar? - pasiteiravo jis ir aš gūžtelėjau. Kažkaip neturėjau nuotaikos daryti ką nors konkretaus.
-Net neįsivaizduoju. O ką tu pasiūlysi? - paklausiau vaikino ir jis mirktelėjo man, savo delnu švelniai suimdamas mano žandą. Jo prisilietimas buvo šaltas kaip ledas ir privertė šiurpuliukus nubėgti žemyn mano nugara.
-Na, aš turiu tokią idėją... - tarė Harry prieš savo lūpomis prisiliesdamas prie manųjų, o jo liežuvis įlindo į mano burną ir ėmė kovoti su manuoju. Tai buvo trumpas bučinys, bet jis vistiek pažadino kelias šeimas drugelių mano pilve.
-I-ir kas gi tai galėtų būti? - jo akyse pastebėjau ugneles, kurios tik ir šaukė man, kad jo galvoje sklando nešvankios mintys.
-Na... - tarė vaikinas, savo rankoms leisdamas slysti nuo mano veido prie mano kaklo ir nusileisti ant mano palaidinės apykaklės. Harry pažaidė su medžiaga, žvelgdamas man į akis. Jam išsišiepus plačiai lyg Češyro katinui mintyse suplazdėjo juokinga mintis, kad tai šiek tiek ironiška - Harry buvo iš Češyro ir mėgo kates... Visada maniau, kad tai kiek juokinga.
-Ne. - Tariau, patraukdama jo rankas tolyn nuo savęs. Harry atsitraukė nuo manęs ir skambiai nusijuokė.
-Aš tik juokavau, Sara! - juokėsi jis, - Ar nenorėtum pasiklausyti viso mūsų albumo?
Mano veidas nušvito ir Harry švelniai paėmė man už rankos, padėdamas atsistoti nuo sofos. Vaikinas lengvai pakštelėjo man į nosies galiuką ir šyptelėjo išgirdęs, kad sukikenau.
-Priimsiu tai kaip „taip", - pratarė jis prieš nusivesdamas mane laiptais aukštyn - į savo kambarį.
Niall P.O.V
Perskaičiau žinutę dar kartą prieš paspausdamas „Tweet" mygtuką. Šyptelėjau sau kai skaičiau mano vardo paminėjimus, stebėjau begalybę gražių komentarų, kuriuos mūsų fanai mums siuntė kiekvieną mielą dieną, tik į negražių žinučių tekstus nenorėjau žiūrėti. Kada jie pagaliau susivoks, kad jų apkalbinėjimai niekam nerūpi?
Skaičiau visus pranešimus iš eilės, gerus ir blogus, bet tik vienas sužadino mano susidomėjimą. Nenulaikydamas jaudulio atidariau jį ir ėmiau skaityti.
„@NiallOfficial @Louis_Tomlinson @Harry_Styles @zaynmalik @Real_Liam_Payne mes visi nekantraujame sužinoti, kas ta paslaptinga tamsiaplaukė, su kuria bėgiojot po Londoną šiandien! :D"
Paspaudžiau ant nuotraukos, prisegtos žemiau ir mano akys išsiplėtė.
O Dieve...
OMGG!! Ačiū viems labai už 10k peržiūrų!!! Myll labai labai jus!! ❤❤❤❤❤❤