49 Dalis

568 44 3
                                    

Saros P.O.V

Man pabaigus šį sakinį, jis pažvelgė į mane, jo veidą nušvietė mažytė šypsena.
-Aha, žinau, - tarė jis ir išsitiesė, kad jo veidas susilygintų su manuoju, o jo švytinčios žalios akys gręžė mano sielą. Išleidau atodūsį ir suraukiau akis. Kodėlgi jo akys amžinai švyti ir keičia spalvą?
-Kodėl tavo akių spalva keičiasi?
Jis pakėlė antakį ir gūžtelėjo.
-Jei atvirai, nežinau. Vieną sekundę jos ryškios ir švytinčios, o kitą - blankios ir nuobodžios.
-Aa, - nutęsiau, - kas dar nutinka kai būni vampyru? - paklausiau.
-Na, mes turim išblyškusią odą, kaip matai, - jam pratarus aš linktelėjau, - šaltesnį lytėjimą, aiškesnį matymą, iltis ir troškulį. Mes greiti, stiprūs ir puikiai užuodžiame, - tarė jis ir aš sukinkavau galva. Turėčiau tai žinoti. Viskas tas pats kaip ir Saulėlydyje, tik kad realiai yra dar ir iltys.
-O, papasakok daugiau, - pasislinkau arčiau jo ir Harry sukikeno.
-Kodėl tu norėtum daugiau sužinoti apie pabaisą? - Harry žvelgė žemėn. Nuliūdau ir užsiropščiau jam ant kelių savo delnais suimdama garbaniau veidą, kad jis žiūrėtų į mane.
-Ei, klausykis. Tu NE pabaisa. Niekada daugiau taip nesakyk, Harry, - paliepiau jam ir švelniai pakštelėjau į lūpas, atgal suslaukdama nedidelio šypsnio. Jis apsupo mane ir prisitraukė arčiau, priglausdamas savo smakrą ant mano viršugalvio.
-Tai tuomet užduok man su vampyrais susijusį klausimą ir aš tau į jį atsakysiu, - tarė jis ir aš linktelėjau ir minutėlę pamąsčiau apie tai. Hm, buvo tiek daug dalykų, kuriuos mielai išsiaiškinčiau, bet nuo ko gi pradėt? Nuo senesniųjų...
-Gerai. Kas tave veikia? - šoviau.
-Eh? - sutriko jis ir aš atsidusau.
-Česnakas? - pasakiau pavyzdį. Jis išsišiepė.
-Valgoma.
-Veidrodžiai?
-Zayn taip pyktų, jei tas mitas būtų tikras, - tarė jis ir aš sukikenau. Ak taip, Zayn tai taip nepatiktų...
-Hm... Šventas vanduo?
-Geriama.
-Bažnyčios?
-Lengvai galim patekt.
-O kaipgi pakvietimas į kitų namus?
-Šitas tikras, mus reikia pakviesti, - Harry tarė ir aš apsižvalgiau. - Savininkas turi pasiūlyti: „Ar norėtumėte užeiti?" ir tuomet mes galim patekti vidun.
-Ak šit kaip. Ar galit pavirsti šikšnosparniais, vilkais ar rūku? - paklausiau ir jis nusijuokė.
-Ne, tik mitas, - tarė jis ir aš linktelėjau.
-Sidabras?
-Nešiojama.
-Ar yra koks magiškas augalas, galintis jus sužeisti?
-Nežinom nei vieno.
Truputėlį pamąsčiau, ko dar nežinau ir ko galėčiau jo paklausti. Galėjau sugalvoti dar du dalykus, ir žinojau, akd vieno iš jų jis tikrai nesakys, nes kai ankščiau jo klausdavau, jis amžinai pakeisdavo temą.
-Gerai, šitas jau seniai neduoda man ramybės, - pradėjau, - kaip su saule?
-Ak, taip, - šypsodamasis pratarė, - na, ji tikrai mūsų nedegina, tiesiog padaro silpnesniais, mažiau sugebančiais. Mes vis dar galime daryti tokius dalykus, kaip greitai bėgioti, naudoti savo jėgą ir visa tai, bet ne taip gerai, kaip naktimis, - paaiškino jis ir aš linktelėjau.
-Ir dar vienas dalykas... - tariau ir jis pakėlė antakį.
-Ir kas gi tai?
-K-kaip tu ką nors paverti vampyru? - sumikčiojau. Harry išbalo, jei įmanoma būti dar baltesniu, ir nusuko žvilgsnį pro langą.
-Tu, er... iš pradžių tau reikia kažką išsirinkti, tada gerti jo kraują tol, kol tas žmogus gali lengvai numirti nuo silpnumo. Tada tu pamaitini jį savo krauju ir nužudai. Na, sulaužai jo kaklą ar panašiai, ir tada, er... jis atsibunda kaip vampyras, turėdamas baisiai didelį troškulį, kuris jį veda beprotystės link, - tarė jis ir pastebėjau, kad Harry kalbėjo pro dantis. Gal tai nutiko jam ir vaikinams? Mano smalsumas išsiveržė:
-Ar tai nutiko ir jums? - sušnabždėjau.

Jau ilgai neprašiau jūsų nuomonių :) parašykit ką apie ją manot, ir tada įkelsiu dar vieną dalį ❤

Bad BloodWhere stories live. Discover now