39 Dalis

674 49 2
                                    

Saros P.O.V

Visi kiti vaikinai nusijuokė iš Harry piktos veido išraiškos. Aš tiesiog jam šyptelėjau ir pažvelgiau į Louis.
-Apgailestauju, vaikinai, bet Louis laimėjo, - tariau ir paminėtas vaikinas pašoko nuo žemės ir ėmė kvailai bėgioti po kambarį, klykaujant: „TAIP! TAIP! AŠ LAIMĖJAU!" Tuomet pažvelgiau į Liam, kuris tiesiog gūžtelėjo ir aš pavarčiau akis stebėdama, kaip Louis prisėdo pažvelgdamas į mane.
-Tai ką pasakytum apie antrą raundą? - jis nusijuokė, suraukdamas lūpas ir prieidamas arčiau. Vos tik jis užmerkė akis, aš jam trenkiau antausį, priversdama jo galvą pasisukti į šoną. Visi vaikinai nusijuokė, netgi Harry.
-Kodėl tu visada man trenki? - paklausė Louis, parodydamas savo liūdesį, bet aš galėjau pasakyti, kad jis tik juokavo. Mielai jam nusišypsojau ir pagnaibiau žandą.
-Už tai, kad tu privertei mane su visais pasibučiuoti, - tariau ir Niall ėmė gaudyti orą.
-Mes žinom, kad tau patiko! - nusijuokė jis ir aš pavarčiau akis.
-Aha! Tu žiopčiojai, kai atsitraukei nuo manęs, - juokėsi Zayn ir aš dar kartą subaltakiavau. Vaikinas padovanojo man mažą šypsenėlę ir aš pažvegiau į Liam, kuris šypsojosi kartu su visais. Nenorėjau žiūrėti į Harry. Jis tikriausiai mane užmuštų.
-Gerai, dabar tai nuobodu. - suburbėjo Harry ir aš pasižiūrėjau į jį kai jis numetė man greitą šypsnį. Išsišiepiau jam atgal ir pažvelgiau žemyn į savo rankas. Dabar tai buvo truputėlį nemalonu, ar ne? Atsistojau ir nuėjau prie durų.
-Einu miegoti, vaikinai. Labanakt, - tariau jiems ir išgirdau visų atsakymus, matydama jų plačias šypsenas. Stebėjau, kaip Harry palinko į priekį man mirktelėdamas ir pamojuodamas. Palikau kambarį ir pradėjau lipti laiptais aukštyn. Wow, man tai buvo tikrai tikrai nemalonu ir keblu. Nustebau, kad Liam, Zayn ir Louis leido man juos pabučiuoti, kai patys turėjo merginas. Tai buvo tiesiog drąsa, nieko neypatingo, todėl jiems viskas turėtų būti gerai.
Pasukau kairėn į savo kambarį ir uždariau duris už savęs. Pažvelgiau žemyn į savo drabužius ir pastebėjau, jog visą dieną prabuvau su pižama. Oops! Nuslinkau prie lovos ir nutraukiau rausvą antklodę. Ah, aš turėjau savo lovą, kuri, beje, buvo labai patogi! Užmerkiau akis ir pradėjau niūniuoti Over Again laukdama, kol miegas mane pasiims pas save.
Ilgai neužtruko.

Harry P.O.V

-Tau tikrai reikėjo ją priversti su tavimi bučiuotis?
Pakėliau akis nuo telefono į Louis, kuris stovėjo priešais mane sukryžiuotomis rankomis ir truputėlį įpykusiu veidu. Kodėl jis pyko ant MANĘS? Juk ne jam tai reikėjo daryti, ir kas čia tokio, kad aš jai įsakiau su manimi pasibučiuoti, turiu galvoj, kad mes jau taip darėm ankščiau ir ji man liepė pasidurti koją su prakeiktu peiliu! Kas, dėl Dievo meilės, įsakytų kam nors tai padaryti?!
-Um, aha. Ji man įsakė smeigti PEILĮ į mano koją, Lou! Nemanau, kad pasibučiuoti buvo taip blogai! - atšoviau suraukdamas akis. Jis išleido atodūsį ir priėjo prie manęs. Atsisėdęs į laisvą vietą ant sofos, užkeldamas kojas ant manųjų ir taip numesdamas mano telefoną ant žemės. Sukriokęs pasilenkiau jo paimti.
-Gal ir taip, bet vistiek, juk tu žinojai, kad ji jau ir taip viso šito gąsdinasi, ir tuomet tu dar jai įsakei pasibučiuoti su tavimi priešais mus visus, - tarė Louis. Pažvelgęs į jį papurčiau galvą.
-Žiūrėk, pamirškim, gerai? Kas padaryta, tas, ir aš net neįsivaizduoju, ko tu dejuoji! Ji taip pat tave pabučiavo, ir, beje, TU laimėjai, - tariau pavarytdamas akis. Negalėjau nejausti pavydo, kai Sara bučiavo vaikinus, o ypač Liam, kuris ją pagriebė už klubų prisitraukdamas arčiau.
Tiesą sakant, norėjau, kad ji bučiuotų tik mane.
-Žinau, - pasipūtusiai tarė Louis ir aš mečiau jam piktą žvilgsnį ir numečiau nuo sofos, matydamas, kaip jis trenkėsi veidu į žemę. Vaikinas sukriokė ir atsistojo, suraukdamas akis.
-Kas tau negerai pastaruoju metu?! - sušnypštė jis man ir dingo iš kambario, palikdamas mane vieną su savo telefonu sveitainėje. Ranka pašukavau plaukus ir pakilau nuo sofos. Išjungiau visas šviesas, užrakinau duris ir ėmiau lipti aukštyn laiptais, truputėlį sutrikęs nuo Louis pasakytų žodžių.
Ką jis turėjo galvoje „kas man negerai"? Man viskas gerai. Pagaliau išsiaiškinau, kad Sara man rūpi, nužudžiau merginą ir ėmiau truputėlį pavyduliauti, kai vaikinai bučiavosi su Sara. Tai viskas, kas vyko pastaruoju metu, nieko daugiau.
Išgirdau Sarą sujudant ir išleidžiant atodūsį, kai miegojo. Ar ji tikrai tokiu metu miegojo, ar buvo atsibudusi? Sustojau priešais jos duris ir pasilenkiau priliesdamas ausimi medį, klausydamasis, ar tik neišgirsiu ženklų, kad ji nemiega.
-Sara? - paklausiau, silpnai pabeldęs į duris. Ji neatsakė, todėl tyliai atidariau duris ir apsižvalgiau. Galėjau pasakyti, jog ji tokiu metu miega, nes ji nesujudėjo, kai įėjau ir jos kvėpavimas vis dar buvo tolygus. Nužingsniavau prie jos lovos ir šyptelėjau. Ji taip mielai atrodė, kai miegojo. Jos nosytė vis trūkčiojo ir ji kaskart susiraukdavo. Atsispyriau norui ją pabučiuoti, kol mergina miegojo. Pavogti bučinį iš Saros, kai ji miega? Come on!
Pabaksnojau jos nosį su vienu iš savo pirštų ir apsisukau, norėdamas išeiti. Uždariau duris už savęs ir nuslinkau į savo kambarį. Vos tik ten patekau, nusimečiau visus savo drabužius ir įsiropščiau į lovą, išleisdamas atodūsį, kol mėgaujausi patogumu. Turėjau šiąnakt pailsėti. Nežinojau kodėl, bet jaučiausi pavargęs.
Užmerkiau akis ir pabandžiau atsikratyti minčių apie tos merginos nužudymą, kurį įvykdžiau šiandien. Viskas pasibaigė tuo, kad jos kūną išmečiau giliai į mišką, kur jos niekas neras. Tikiuosi.

Bad BloodUnde poveștirile trăiesc. Descoperă acum