Bad Blood

92 Dalis

Niall P.O.V.

Per nuo ašarų susiliejusi vaizdą stebėjau, kaip Harry verkia į Saros plaukus. Jo rankos vis dar atsargiai apsivijusios jos mažą, nejudantį kūną nešė į namus, o mes tik ėjome šalia. Visų skruostai riedėjo ašaros. Nei vienas iš mūsų nepažinojo Saros taip, kaip Harry, bet mes visi ja laikėme savo šeimos dalimi, kaip ir kitas merginas. Mes vienas kitą laikome broliais ir seserimis ir saugome vienas kitą. Bet dabar, kai Saros nebėra... Mes palaužti. Palaužta šeima. Nusišluoščiau ašaras ir uždariau duris.
-Niall,-atsisukau į Louis, jo akys taip pat raudonos ir patinusios nuo ašarų. Žinau, kad Louis mylėjo Sarą. Jis manė, kad ji šaunus, mielas ir tikrai draugiškas žmogus. Jam taip pat skaudu, kaip ir visiems kitiems. Pastebėjau, kad visi nusekė Harry į svetainę. Vėl pažvelgiau į Louis, kuris išskietė rankas. Net nedvėjodamas pribėgau ir apkabinau jį. Šiuo metu man tikrai reikia apkabinomo. -Negi jos tikrai nebėra?-sukūkčiojau. Girdėjau, kaip Louis sušnirpščia prieš atsakydamas, jo balsas trūkinėjo nuo kūkčiojimo.
-Yeah,-tarė. Jis atsikosėjo ir paplekšnojo man per nugarą. Aš taip pat jam paplekšnojau, o jis ir vėl sušnirpštė. Niekada nemaniau, kad kasnors blogo gali nutikti Sarai. Ir viskas ką mes padarėme, tai sugadinome jai gyvenimą. Dėl Dievo meilės, jai buvo tik septyniolika! Ji nenusipelnė viso to!
-Louis,-atsirėmiau.-Visa tai mano kaltė!-Louis atsitraukė ir pažvelgė man į akis. Prieš pradėdamas kalbėti, jis nusišluostė kelias riedančias ašaras.
-Nesakyk taip, N...-jis pradėjo, bet nutraukiau jį. Nenoriu, kad jis sakytų, jog tai ne mano kaltė, nors viskas visiškai aišku. -Bet taip yra! Jei niekada nebūčiau pasiūlęs eiti paskui ją, ji nebūtų įkalinta su mumis, priversta čia gyventi ir mirti!-sudejavau, kai dar daugiau išriedėjo ašarų. Iš gėdos nuleidau akis. Tai mano kaltė, jog Saros nebėra. Visų pirma ji net neturėjo susidurti su visu tuo vampyrų reikalu.
-Niall, mes visi nuliūdę šiuo metu,-Louis bandė mane nuraminti, ranka glostydamas mano petį. Tik piktai pažvelgiau į jį, bet jis išsišiepė. Tiesiog turėjau nusijuokti, nes jo įprastą linksmą šypseną užgožė ašaros. Jis atrodė apgailėtinai!
-Louis, atrodai siaubingai,-sumurmėjau, o jis tik beveik nuoširdžiai sukikeno. Jis ranka apkabino mane per pečius ir tyloje nuėjome į svetainę.

Harry P.O.V.

Atsidusau, švelniai paguldydamas Saros kūną ant minkštos sofos. Atsirėmiau kelioms sekundėms i ją ir poto vėl paėmiau jos ranką, pirštai perbraukdamas per jos krumplius. Kai jos ranka išslydo iš manosios ir nukrito jai ant pilvo, jaučiau, kaip dar daugiau ašarų kaupiasi mano akyse. Meldžiausi, kad ji atsibustų ir rankomis apsivytų mane. Noriu laikyti ją, pasakyti kiek daug ji man reiškia ir, kad niekas negalėtų lygintis su ja. Pajaučiau ranka sau ant peties ir pažvelgiau į Eleanor. Jos akys taip pat ašarotos, o tušas nubėgęs jos skruostais, visiškai aišku, kad ji verkė, kaip ir visi kiti. Ji rankomis apsivijo mane šiltam apkabinimui, o aš verkiau jai ant peties. Mano kvėpavimas tapo greiti ir staigus atodūsiai, kai bandžiau visa tai užgniaužti. Louis žodžiai sukosi mano galvoje ir tiesiog negalėjau sulaikyti ašarų. Eleanor švelniai glostė man nugarą, stengdamasi mane nuraminti, o aš tik atsidusau. Jos apkabinimai niekas palyginus su Saros... Pajaučiau, kaip dar daugiau rankų apsiveja mus ir pamačiau Louis su Niall prisijungusius į grupinį apsikabinimą. Netrukus Liam, Danielle, Zayn ir Perrie taip pat prisijungė ir visi leidome emocijoms išsilieti. Visiems skaudu, ne tik man ir turiu tai prisiminti. Aš nebegaliu daugiau galvoti tik apie save. Mes visi sielvartaujame dėl Saros ir....
-Duosime tau minutę,-staiga Zayn ištarė ir visi atsitraukė. Prieš man paprieštaraujant visi išėjo ir uždarė duris. Sušnirpščiau, poto pažvelgdamas į Sarą. Atrodo, kad ji miega, tik... Ji nemiega. Parkritau ant kelių prie sofos ir stipriai glėbyje suspaudžiau pagalvėlę. Giliai įkvėpiau, bandydamas suvaldyti savo kvėpavimą prieš pradedant kalbėti. Nežinojau ką pasakyti, tad leidau viskam lietis.
-Sara, žinau... Žinau, jog manęs negirdi, bet... Labai tave myliu! Labai atsiprašau, kad nesustabdžiau jos! Labai atsiprašau! Tu net neįsivaizduoji, kaip apgailestauju! Norėjau ją sustabdyti! Tiesiog turėjau pulti ją.... Bet ji būtų nužudžius tave ir...-sustojau, kai mano kalba tapo kūkčiojimas. Atsikosėjau prieš tęsdamas.-Aš tik noriu, kad žinotum, jog myliu tave... Ir visada mylėsiu...