Dainą pasileidžiam nuo žvaigždučių (*). :D
Conor POV.
-Kas čia vyksta?- Pabalusi Ava pažvelgė į mane, kai aš įėjau į palatą.- Kam tiek policijos?
-Viskas buvo melas.- Priėjęs prie jos, leisgyvės, prisėdau šalia ir šyptelėjau.- Tu nesergi vėžiu. Jie leido tau juodosios rinkos serumą, taip nuodydami tavo organizmą.
-Tai aš... nemirsiu?- Jos akyse pasirodė laimės ašaros.- O dieve...
-Viskas gerai,- nuvaliau jos ašaras, kurios spėjo sutikti jos skruostus.- Mes važiuosime namo.
-Bet kaip tau pavyko?- Ji negalėjo patikėti.
-Be tavo mamos nieko nebūtų pavykę.-šyptelėjau.
-Mano mamos?- Dabar Ava buvo dar ir sutrikusi.- Ji čia buvo?
Silpnai nusijuokiau ir linktelėjau.
-Dabar ji žiūri, ar daktarus iš tikro suėmė policija.- Jos akys išsiplėtė.
-Liepk jai dingti iš ten.- Ji pabandė atsikelti, bet ne kas išėjo.
-Ava, ramiai.- prilaikiau, kad ji neiškristų.- Tave nuvežti ten?
-Kuo greičiau.- Ji maldaujamai pažvelgė į mane ir aš koridoriuje suradęs neįgaliųjų vežimėlį, atsargiai ją ten pasodinau.
Pradėjęs ją vežti link išėjimo, pamačiau Avos mamą, prie kurios jau ėjo pareigūnai, klausti tapatybės dokumentų.
-Aš ją šiek tiek pasiskolinsiu.- Naudodamasis paskutiniu šansu ją nusivedžiau pareigūnams nespėjus nei prasižioti.
-Mama?- Ava silpnu balsu paklausė.
-Ava, atleisk kad tave palikau šitoje skylėje.- Avos mama pritūpė prie jos.
-Mama, turi dingti iš čia.- Ava nutraukdama ją, paliepė.
Avos mama atsiduso ir pažvelgė atgal į pareigūnus.
-Žinok, kas myliu tave ir visada palaikysiu.- Ji pakštelėjo Avai į kaktą ir pasileido bėgti į šešėlį, kur paskui ją pasileido policininkas.
-Jai viskas bus gerai.- Tyliai tariau ir šyptelėjau Avai, kuri sugebėjo tik linktelėti.
*******
-Ava!- šūktelėjau į antrą aukštą.
-Taip?- Ava, jau pilnai pasveikusi, išlindo iš kambario.
-Noriu su tavimi pasikalbėti.- Mano delnai pradėjo prakaituoti, o širdis krūtinėje daužytis.
-Conor, ar viskas gerai?- Jos kaktą išvagojo susirūpinimo raukšlės.- Atrodai išbalęs.
-Tai nesvarbu.- papurčiau galvą.- Turiu tave supažindinti pilnai su savo gyvenimu.
-Ką turi omenyje?- ji sutriko, bet mačiau, kaip ji iš nervų pasitrynė suprakaitavusius delnus į megztinį,kurį gavo iš Annos, lyg pasveikinimą, jog ji pasveiko.
-Prisimeni kaip vaikystėje mus tėvai gąsdindavo pasakojimais apie vilkolakių ir vampyrus?- Bijojau jos reakcijos.
-Taip?- Jos balsas pradėjo virpėti nuo nežinomos priežasties, kuri mane nustebino ir tuo pačiu sutrikdė.
-Turiu tau kai ką parodyti.- Supratęs, jog vien su žodžiais neišsisuksiu, paėmiau ją už rankos ir pradėjau vestis laukan.
*****
-Conor, ką mes veikiame miške?- pastebėjau, kad jos veidas kiek pabala, kvėpavimas pagreitėja, o akių vyzdžiai keistai išsiplečia.
-Turiu tau prisipažinti.- Nervavausi lyg būčiau nužudęs žmogų.-Aš noriu... pasakyti.
-Conor, greičiau.- Ava užsimerkė ir giliai kvėpuodama atsirėmė į langą.
-Aš...- Pamatęs jos būseną sutrikau.- Tau viskas gerai?
-Conor man viskas gerai!- ji suriko ir atsisegusi diržą, išlipo iš mašinos, bei pasirėmė rankomis į kelius. Netrukus ji sušnypštė lyg kęsdama skausmą- Sakyk kas tau yra, ir dingstam iš čia.
-Po velnių, aš vilkolakis!- surikau neiškentęs nervų.
Stojo tyla. Girdėjosi tik Avos gilus kvėpavimas. Ji atsisuko į mane juodomis akimis.
-Ne tu vienas, Conor.- Ji tyliai sušnabždėjo ir pasivertė vilku.
Man atvipo apatinis žandikaulis. Jos kailis buvo šviesiai baltas ir purus. Akys tapo ryškiai žaliomis.
-Tu.- Bandžiau kažką pasakyti, bet ne daug kas išėjo.
-Atleisk, kad tau nesakiau.- ji sušnabždėjo.- Praėjo daug laiko nuo kada paskutinį kartą buvau vilku.
Mano akys sušvelnėjo ir aš pasiverčiau tokiu pačiu vilku, tik šiek didesniu ir tamsesnio kailio.
-Viskas gerai.- Priėjęs lyžtelėjau jai per snukio šoną ir mergina nusijuokė, bei papurtė snukį.
-Kokiai gaujai priklausai?- ji prisėdo ir pakreipusi galvą pažvelgė į mane. Jos pūsta uodega atsidūrė ant jos priekinių kojų.
-Priklausau tai pačiai New York'o Sugg šeimos gaujai.- Taip pat prisėdau, jai iš priekio.
Tai buvo kiek keista, kalbėti vilko pavidalu, bet greitai apsipratau.
-Kokio dydžio jūsų valdos?- Jos ausys pasisukiojo ir man nespėjus atsakyti, ji suurzgė.- To negali būti. Jis negyvas.
-Ava, apie ką tu?- pauosčiau orą, bet pasirodo mano uoslė nebuvo tokia gera, kaip jos.
-Nesislėpk, Josh!- ji suriko ir atsistojo priešais mane, į puolimo pozą.
Netrukus iš už medžių pasirodė pats Josh Peters.
Štai ir mūsų nelauktas svečias.
Avos POV.
Iš už medžių pasirodęs Josh atrodė pasikeitęs nuo to karto, kai paskutinį kartą jį mačiau.
-Ir ką gi mes čia matome?- Jis pradėjo eiti arčiau manęs, bet pamatęs, jog mano kailis iš aršumo net pasišiaušia, sustojo.
-Anderson,- pašaipiai išsišiepiau.
-Ką čia veiki, Peters?- Conor atsistojo man iš šono ir taip pat suurzgė.
Pasimetusi pažvelgiau į Conor ir papurčiusi galvą, ramiai atsisėdau, bei pakėliau ausis. Conor suurzgė ir atsistojo į puolimo pozą. Stebėjau juos iš galo, nurimusi ir visa susidomėjusi jų pokalbiu, mosavau uodega iš vienos pusės į kitą.
-Ar tu neprisimeni susitarimo?- Conor tarė ir aš dar labiau susidomėjusi, nei prieš tai, pakreipiau galvą. Apie ką jie kalba?
-Išgirdau, kad susiradai naują merginą, tai atskubėjau pažiūrėti, kas ji tokia.- Josh susikišo į kišenes savo rankas ir įsmeigė savo ryškiai rudas akis į mane.-Bet jai net prisistatyti nereikia. Puikiai prisimenu Anderson šeimyną.
-Man taip pat malonu tave matyti, Josh.- Šyptelėjau pusė lūpų savo vilko snukiu.- Kaip matau išgyvenai vis dėl to.
-Matau ne aš vienas.- Jis tai pat nusišypsojo pašaipia šypsena.
Šį kartą pasimetęs liko Conor. Jo žvilgsnis keliavo nuo manęs iki Josh.
-Vis dar dirbi tuo pačiu, samdomu žudiku?- Paklausiau, išpūsdama orą pro juodas šnerves.
-Išėjau į pensiją, jau aną mėnesį.- Jis sunėrė rankas ant krūtinės.
-Kiek žinau vampyrai nesensta.- Iššiepiau iltis ir vėl atsistojau ant keturių.
-Smagu, kad pastebėjai.- Jis nusišypsojo.- Bet žinai, aš turiu tokią taisyklę.
-Ir kokią?- pasiruošiau puolimui, ką padarė ir Conor.
-Mirštu arba aš,- Josh iltiniai dantys sužibo jo veide.- Arba taikinys.
Ant jo paskutinių žodžių, puoliau į priekį ir įsikibau jam su nasrais į ranką. Josh nespėjo susigaudyti, kai jo ranka jau buvo visa kruvina, o aš, pasivertusi žmogumi, spyriau jam į pilvą.
Conor taip pat nesiilsėjo. Jis įsibėgėjęs, keturiomis atsispyrė nuo žemės ir pastūmęs Josh ties krūtine ant žemės, grakščiai nusileido šalia manęs.
-Gal žinai ir suklydau sakydama, jog vampyrai nesensta.- Vėl pavirtusi vilku, priėjau prie Josh, kurio veidas buvo perkreiptas skausmo.- nes atrodo seniau tu buvai vikresnis, nei aš.
Norėčiau nuomonių :)