-Tavo namuose kiekviename kampe sudėtos kameros.- Vyras šaltu balsu tarė ir aš atitraukiau telefoną sau nuo ausies, bei apsižvalgiau.
Pamačiusi meškiuką, su viena per didele trupučiu akimi, perplėšiau jį ir ištraukiau juodą kamerytę.
-Stebėsiu tavo kiekvieną žingsnį, kiekvieną kruptelėjimą, tad net nebandyk kam nors apie viską pranešti.
Silpnai linktelėjau, sugražindama akis prie televizoriaus ekrano.
-Šiandien, prie vaiduoklių namo man reikės bilieto į Havajus ir 500 tūkstančių. Rusyje tavo dėdės už paveikslo turi seifą. Iš ten paimsi pinigus ir pristatysi man viena. Jeigu pamatysiu bent vieną bendrininką prarasi sesę. Bet jeigu viskas vyks sklandžiai, paleisiu du įkaitus.
Tylėjau ir žvelgiau į televizoriaus ekraną, kuriame vyras žvelgė į mane ledinėmis akimis.
-Būsiu.- linktelėjau.- Bet jeigu tu bent ką nors jiems padary-
Man nespėjus pabaigti jis pertraukė mane.
-Lygiai vidurnaktį.
Ties jo žodžiais televizorius išsijungė ir aš tebelaikydama rankoje kamerą, ištrauktą iš meškiuko suurzgiau. Užsimojusi mečiau kamerą į sieną ir giliai kvėpuodama stebėjau, kaip ji subirėja į šipulius.
Pasiėmusi nuo stalo kuprinę pradėjau laiptais bėgti žemyn ir radusi duris į rūsį paklibinau rankeną.
-Velnias.- nusikeikiau, kai pastebėjau, kad jos užrakintos.
Apsižvalgiusi pamačiau, jog šalia yra laužtuvas. Tas vyras man jį parūpino.
Nieko nelaukusi pridėjau laužtuvo galą prie rankenos ir išlaužusi ją pravėriau duris.
Pamačiusi gale kambario paveikslą nukabinau jį ir numečiau šalin, kad netrukdytų. Radusi seifą, atrakinamą įvedamais skaičiais suurzgiau. Staiga Ellos telefonas, esantis mano kišenėje suskambėjo, pranešdamas apie naują žinutę.
Atrakinusi jį pamačiau žinutę nuo nežinomo numerio. Ją sudarė šeši skaičiai. Pridėjusi pirštą prie skaičių pradėjau vesti.
-vienas... septyni, trys... du, keturi... penki.- tyliai murmėdama vedžiau.
Netrukus seifas supypsėjo pranešdamas, jog atsirakino ir atsidarė. Prieš mane išdygo pinigų kupiūros, surištos blokais. Perskaičiavusi supratau, jog čia yra 550 tūkstančių.
Supratusi, jog likę pinigai bus bilietui sukroviau juos į kuprinę. Galiausiai baigusi išbėgau iš rūsio ir virtuvėje iš stalčiaus ištraukusi ginklą ir kelias naujas apkabas išbėgau į lauką.
Priėjusi garažą atidariau jį ir radusi motociklą išsivariau į lauką. Radusi ant lentynos raktelius ir šalmą užlipau ant transporto, bei pasileidau oro uosto link.
Džiaugiausi, jog vaistai nuo skausmo suveikė greitai, aš nes nebūčiau su spėjusi visur subėgioti.
****
-Bilietą į Havajus po savaitės.- padėjau du šimtus dolerių ant staliuko.
Moteris pradėjo kažką vesti kompiuteryje.
-Prašome duoti dokumentą, paliūdantį, jog esate bent keturiolikos.- ramiu balsu tarė.
-Čia dovana tėčiui, jis dirba varginantį darbą, tad norėjau, jog jis pailsėtų.- melavau ir dirbtinai nusišypsojusi moteriai pastūmiau pinigus.
-Jo asmenybė?- paklausė.
-Hugas Rogers.- pasakiau savo buvusio matematikos mokytojo vardą ir pavardę.
Netrukus aparatas, esantis už moters pradėjo pypsėti ir bilietas buvo atspausdintas ir moteris paėmusi mano pinigus įdėjo bilietą į įmautę.
-Ačiū.- linktelėjau ir paėmusi bilietą pasileidau lauko durų link.
Užšokusi ant motociklo užkūriau jį ir nulėkiau tolyn.
*****
Grįžusi namo pastebėjau kažkieno mašiną. Nušokusi nuo motociklo įėjau į namus ir išgirdusi kažką virtuvėje mėtant daiktus.
Tyliai išsitraukiau iš kuprinės ginklą, o pačią kuprinę paslėpiau netikros gėlės dideliame vazone
Prisėlinau prie virtuvės ir nugara atsirėmiau į sieną.
-Kur raktas, kur raktas.- girdėjosi suirzęs balsas.
Įsėlinusi į virtuvę įrėmiau vaikinui į pakaušį ginklą ir šis sustingo.
-Padėk peilį.- Šaltai tariau.
Vaikinas pakluso ir lėtai padėjo peilį ant žemės, bei paspyrė šalin.
-Rankas už galvos.- liepiau ir neilgai trukus jis tai įvykdė.- Apsisuk.
Vaikinas atsisuko į mano pusę ir aš laisva ranka nuėmiau jo kapišoną.
-Cameron?- nuleidau ginklą.
-Ava?- jis taip pat sutriko.
-Ką čia veiki?- paklausiau.
-Ne čia.- jis pagriebė mano riešą ir pradėjo temti iš namų.
Dar spėjau pagriebti iš vazono kuprinę. Netrukus gavau ženklą lipti į Cameron mašiną, ką aš ir padariau.
~~~
-Ava.- Harry ištiesė ranką, bet aš jam savosios nedaviau.
-Tu toks kaip jis?- paklausiau parodydama į Niall, kuris vėl tapo žmogumi.
-Ava mes visi tokie.- Zayn tarė ir nieko nesakęs pagriebė mane už riešo.
-Paleisk!- suklikau ir iš baimės, ir iš skausmo, kurį jis sukėlė suspausdamas mano žaizdas.
Zayn nekreipė dėmesio į mano šauksmus iki kol pati nebuvau išplėšta iš jo gniaužtų. Pamačiau vaikiną, maždaug septyniolikos.
-Tau viskas gerai?- jis paklausė ir aš silpnai linktelėjau.
~~~~
Cameron buvo tas pats vaikinas, kuris išplėšė mane iš Zayn gniaužtų. Jis Nash geriausias draugas nuo pat gimimo.
-Tu girdi mane?- Cameron pamojavo man prieš veidą ir aš papurčiusi galvą pažvelgiau į jį.
-Atleisk.- sumurmėjau ir Cameron atsidusęs užvedė mašiną.
Dėl visą pikto užtaisiusi ginklą pažvelgiau į vaikiną ir pakreipiau galvą.
-Kokio rakto tau reikėjo?- paklausiau.
Vaikinas sutriko.
-Nuo seifo.- sumurmėjo suraukęs kaktą.
-Jis atrakinamas skaičių kodu.- pasakiau tiesą.
-Iš kur tu žinai?- jis pakėlė iš nuostabos antakius.
-Nes iš ten paėmiau pinigus.- tariau ir pamačiusi, jog esame vidury miško pažvelgiau į ginklą.- sustok čia.
-Ką? Kodėl?- jis pasimetė.
-Tiesiog sustok.- jau garsiau tariau.
Vaikinas pakluso ir sustabdė mašiną. Išlipusi lauk paėmiau iš kišenės telefoną, bei mečiau jį ant žemės.
-Susitiksim vidurnaktį.- tariau, pamačiusi, jog tas vyras iš tikrųjų klausosi mūsų pokalbio.
Pakėlusi ginklą šoviau į telefoną. Kulka perėjo kiaurai ir atšokusi nuskrido tolyn.
-Dabar jau galime važiuoti.- linktelėjau ir pažvelgiau į Cameron, kuris žiūrėjo į mane apstulbęs.
-Lipk į mašiną.- jis parodė ranką į automobilį ir aš pavarčiusi akis įlipau į ją.
Uždaręs dureles Cameron perbraukė ranka per plaukus ir pažvelgė į mane.
-Važiuojam?- paklausiau,kai vaikinas sėdėjo stebėdamas mane.
-Pirma tu man paaiškinsi viską.- jis susiraukė.
-Nieko neturiu aš tau pasakoti.- sukryžiavau rankas ties krūtine.
-Ava, aš galiu tau padėti.- Jis švelniai tarė.
-Man nereikia tavo pagalbos, Cameron!- neiškentusi surikau, bet netrukus pridūriau šnabždėdama:-Nenoriu rizikuoti.
-Kuom rizikuoti?- Cameron atsirėmė nugara į dureles.
-Tai tebuvo telefonas, Cameron.- sušnabždėjau.- Ji gali nulaužti bet ką. Jis nėra koks nors liurbis, kuris tik pagrasina. Jis profesionalas šioje srityje ir aš tikrai neketinu rizikuoti man brangių žmonių gyvybėmis.- daviau užuominą, jog jis suprastų apie ką eina kalba.- O dabar aš jau eisiu.
Išlipusi iš mašinos pasiėmiau kuprinę ir apskaičiavusi kur maždaug aš esu pasukau vaiduoklių namo link.