Pramerkiau savo akis. Vis dar buvo tamsu. Pamačiau siluetą, kuris kuitėsi mano daiktuose. "Bet aš gi užrakinau duris?!" Tyliai pasivertusi vilku nusėlinau prie durų ir jas garsiai užtrenkusi įjungiau šviesą. Prieš mane stovėjo ne kas kitas, o Eleanora.
-Ir ką mes čia turime?- pašaipiai tariau.
Mačiau kaip ji pabalo. Rankose laikydama kažkokį daiktą ji atsitraukė. Bet staiga ji sustojo ir piktdžiugiškai nusišypsojo.
-Aš žinau tavo paslaptį.- ji išspjovė.
-Kokią?- pakreipiau galvą.
-Tu turi vaikiną ir jei manęs nepaleisi aš pasakysiu Louis.
Nusijuokiau ir mačiau kaip ji sutrinka.
-Visų pirma: čia melas ir mes tave išbandėm. Visų antra: tu labai išsiduodi ir nemoki šnipinėt.- priėjau prie Eleanoros ir paėmiau už pakarpos.
Išplėšiau iš rankų laikytą daiktą- tai buvo mano dienoraštis. Kadangi buvau stipresnė nutempiau ją iki Louis kambario. Pabeldus duris atidarė Louis.
-Prižiūrėk savo žurką (speceliai, ne klaida), nes kitą kartą po šnipinėjimo gaus į galvą.- pastūmiau ją į Louis glėbį.
"O ŽIŪRĖKIT! CIRKAS PRASIDEDA!"
Elė apsimetė verkianti.
-Ji mane mušė.- ji ale sukukčiojo.
-Kada?- susirūpino Louis.
Išsižiojau. "Jis tiki ta barbe?!".
-Ji man trenkė, kai norėjau paprašyti drabužių.- Eleanora nesustojo ir apkabino Louis. Jis pažiūrėjo į mane piktai.
-Tu ja tiki?!- akyse susikaupė ašaros.- Pasikviesk Perrie ji patvirtins, kad ji vidurį dienos Eleanora atėjo prie mūsų kambario ir norėjo man trenkti, bet aš jos ranką pagavau. Po to ji mane šnipinėjo. Tiką ji mūsų kambaryje rausėsi ir rado mano dienoraštį.- kuo toliau tuo labiau mano balsas kilo.
-Nedrįsk man meluoti!- jau ant manęs sušuko Louis.
Skruostu nusirito ašara.
-Aš maniau tu tiki ne melage, o manimi.- sušukau ir nubėgusi kambarin užsidariau ir kukčiojau.
Prie manęs pribėgo Perrie.
-Kas nutiko?- ji persigando.
-El-lė primelav-vo, kad aš ją mušiau i-ir jis ja patikėjo-o. - kukčiojau draugės glėbyje.
-Eik pagulėti, o aš su juo ir ja išsiaiškinsiu.- ji atsistojo ir suspaudė kumščius.
Nieko nesakiau ir nuėjau į lovą.
/Perrie pov.\
"Jis miręs". Suspaudusi kumščius patraukiau Louis kambario link. Nesibeldusi įsiveržiau į kambarį. Matėsi, kad Elė apsimeta verkianti, o Louis bando ją raminti. Pakėliau Ele už pakarpos ir nusviedusi ją šonan priėjau prie Louis. Iš kumščio trenkusi jam į veidą bedžiau pirštu jam į krutinę.
-KLAUSAI! NEDRĮSK TIKĖTI ŠITA ŠLIUNDRA! AR MATAI MUŠIMO ŽIMIŲ ANT JOS?! NE! TAIGI NET NEBANDYK RODYTIS MARI AKYSE ARBA AŠ TAVE GYVĄ PALAIDOSIU!!!- paleidau dūdas.
Išėjau iš kambario ir garsiai užtrenkusi duris patraukiau Mari kambario link.
/Mari pov.\
Girdėjau kaip Perrie rėkia ant Louis, bet aš nieko nedariau tik kukčiodama ir leisdama ašaroms laisvai riedėti tuščiai žiūrėjau į sieną. Po kiek laiko viskas aprimo ir į kambarį įėjo Perrie.
-Kaip tu?- ji švelniai paklausė.
Nieko nesakiau, mat atrodė neverta.
-Dar miegosi?- ji paklausė.
Papurčiau galvą.
-Aš nusnūsiu.- ji tyliai tarė.
Stojo tyla. Jaučiau kaip lova įdumba.
-Pelytė sakė eiti valgyt(ką tu jam darei?)- tyliai paklausiau.
-Katytė suvalgė pelytę.(pagražinau veiduką.)- ji prunkštelėjo.
Vėl stojo tyla. Tuščia galvą žiūrėjau į sieną, kuri šiuo metu atrodė labai įdomi. Po 2-3 valandų pradėjo švisti ir Perrie prabudo.
-Bent kiek nusnūdai?- ji paklausė.
Papurčiau galvą.
-Eini valgyti?- pasiteiravo.
Papurčiau galvą.
/autorės pov.\
Mari buvo visiškai palūžusi. Ji niekada negalvojo, kad Louis galėtų taip pasielgti.
Perrie labai nervinosi dėl Mari. Ji nevalgė, nesijudino iš kambario, nekalbėjo.
Louis ir toliau tikėjo Eleanora, bet nujautė, kad kažkas negerai. Jam atrodė lyg būtų prardęs dalelę savęs.
Eleanora ir toliau apsimetinėjo nuskriausta.
Liam ir Sophia nerimavo dėl Mari, mat žinojo, kad ji palūžta greitai.
Po kelių dienų nevalgymo Mari pradėjo silpti, jai prasidėjo haliucinacijos, pradėjo karščiuoti, bet taip ir toliau palaikė ritmą- nieko nedaryti. Jai vaidenosi kambaryje patėvis, Louis rėkiantis ant jos.
Ar Mari taip ir pabaigs savo gyvenimą?
Ar Louis pagaliau susipras?
Ar jie ir vėl bus kartu?
Bet ar tam nesutrukdys Eleanora?