Nesuvaldomas Pyktis

-16-

---Emilė---

-Ką? – sušukau, supratusi tėčio žodžius.

-Ji man skambino. Šiandien. – tėčio balsas sutrūkčiojo.

-Ką sakė? – piktokai paklausiau, nors žinojau, kad tėtis dėl to nekaltas.

-Nori su jumis susitikti, - jis nuleido akis. - Sakė, kad grįžo čia iš Olandijos. Daugiau nieko nepasakojo, sakė, kad nori, jog ryt dešimtą ateitumėt į parką.

Mano „motina“ grįžta iš velniai žino kur po daugybės metų ir mano, kad gali nurodinėti? Rimtai?

-Kur Megana? – tėtis paklausė savo nuvargusiu balsu.

-Viršuje. Megana! – sušukau. Pasigirdo neaiškus niurnėjimas. – Ji tikriausiai užsiėmusi. Turėsi pasikalbėti su ja vėliau.

Tikriausiai buvau jam per griežta, juk jis nekaltas dėl mano grįžusios neva mamos. Tačiau tada mano susierzinimas buvo šiek tiek per didelis, kad paisyčiau mandagumo.

-Aš einu miegoti, - mestelėjau tėčiui ir užlipau viršun.

...

-Aš jaudinuosi, - sumurmėjo Megana, kai ėjome iš namų.

-O aš ne, - suburbėjau.

Tikrai nebuvau linkusi atleisti mamai už tokį dingimą ir pulti jai į glėbį, vos tik ji paprašys to. Na jau ne.

-Emile! – mane išblaškė linksmas vyriškas balsas.

Atsisukusi į kitą pusę, pamačiau tamsiaplaukį, lėtai einantį link mūsų su Megana. Kai suvokiau, kad tai Arčis, skrandis susitraukė. Ką jam pasakysiu?

-Sveika, - jis pasisveikino ir aš sutrikau, kai jis mane apkabino.

Viskas, ką užuodžiau tą akimirką, buvo saldymedžio saldainiai. Kuo, po galais, jis kvėpinasi? Norėčiau tokių kvepalų ir aš.

Arčis atsitraukė nuo manęs ir nusišypsojo Meganai.

-Labas, tu tikriausiai Megana? – mandagiai pasiteiravo.

-Aha, - Megana pažvelgė į jį ir nusišypsojo savo nieko gero nežadančia šypsena.

-Kur einat? – Arčis paklausė manęs.

-Į parką, - už mane atsakė sesuo.

Arčis nė nepasuko į ją akių.

-Kodėl ten einat?

-Turim savų reikalų, - nelabai norėjau dalintis su juo, ar išvis su kuo nors.