Nesuvaldomas Pyktis

-33-

---Luka---

Saulė pamažu leidosi, kai į apleisto fabriko kiemą, atokiau nuo miestelio, susirinko nemaža mūsų grupė. Kaip paslapčia vyliausi, padėti norėjo daugelis – suplaukė kone visi mano pažįstami antgamtiniai Mistik Teilo gyventojai. Kai kurie – tokie, kaip Olivija – neatrodė patenkinti, nes atėjo kone priversti draugų, o kai kurie – pavyzdžiui, Etanas, negalėjo nustygti vietoje. Laukėme tik dvynių, dėl kurių čia ir atsibeldėme.

Dešimt minučių po sutarto laiko, kai mūsų grupelė jau buvo ėmusi neramiai mindžiukuoti ir šnabždėtis, pasirodė ir jiedu. Tiesa, ne įprastame savo, kietų berniukų, amplua – ne, kažkodėl atėjo pėsti ir dar keistai susikūprinę, it slėpdamiesi.

Širdyje sukirbėjus nerimui, jau norėjau lėkti prie jų, tačiau Adamas, pažvelgęs į mane, papurtė galvą. Drebančiomis kojomis stovėjau vietoje, laukdama, kol broliai prie manęs prieis.

-Kas dedasi? – paklausiau, vos Tedas atsirado per žingsnį nuo manęs.

-Voltas pasiuntė paskui mus vieną savo parankinių, - nusispjovė Tedas. – Jam šiokia tokia paranoja, įtarinėja išdavyste visus senuosius narius, todėl paskui juos siuntinėja tuos nesivaldančius paaugliūkščius, - jis nepatenkintas papurtė galvą. Pastebėjau, kad jo kumščiai kietai suspausti. – Net Karoliną, o juk žinai, kad ji – jo dievaitė, - tarstelėjo su pašaipa.

Prikandau lūpą ir linktelėjau. Visi, sutikę Karoliną, galėjo ją apibūdinti dviem žodžiais – nuostabaus grožio. Tiesa, ji buvo žiauriausia gaujos narė, savo kandumu ir išmoningumu prilygstanti pačiam gaujos alfai.

-Tai problema. Ar jūsų seklys galėjo suvokti, kad išdavikai vis dėlto esate jūs?

-Nežinau, pametėm jį prie ligoninės, ir.. – pradėjo Tedas.

-Ir manau, kad tai jis dabar bėga tuo keliu link Mistik Teilo, - įsiterpė Markas.

Mes visi trys atsisukome jo nurodyton pusėn ir išties pamatėme mažutę figūrėlę, jau pribėgusią pirmuosius miesto pastatus. Figūra buvo gerokai per toli, kad ją pavytumėm.

-Šūdas, - nusikeikė Adamas ir griebė mano žąstą. – Dingstam iš čia.

-O gal nereikia? – nelabai tvirtu balsu ištariau. – Nebėra ko tempti, Adamai. Mes čia jau ir susirinkome manydami, kad atvesit gaują. Geresnio laiko, nei dabar, nebus.

Ir Adamas, ir Tedas sutartinai įsmeigė akis į mane. Kelias sekundes žvelgė tarsi tyrinėdami, ar nemeluoju, ar tikrai esu pasiruošusi akistatai su žmo... vilkolakiu, nuo kurio slapsčiausi jau ne vienus metus. Tačiau aš ramiai atlaikiau jų žvilgsnius, laukdama dvynių verdikto.

-Gerai, Lu. Jei tik taip nori, - Tedas mane apkabino ir nosimi įsikasė į mano plaukus. – Mes visuomet už tave.

-Žinau, - pasistengiau kuo drąsiau nusišypsoti. Nenorėjau, kad jie justų mano baimę.

Miesto pusėje, už paskutinio pastato, kilo dulkės. Atrodė, tarsi žvyrkeliu didžiuliu greičiu važiuotų sunkvežimis, bet mes žinojom, kas ir kaip.

-Gerai, - tarstelėjau, atsisukusi į savo bendražygius. – Noriu, kad žinotumėt – nesvarbu, kas nutiks, būsiu amžinai jums dėkinga, kad buvot su manimi. Nuo tada, kai tapau vieniše, nežinojau, ką reiškia turėti šeimą, kuri saugotų mano užnugarį, todėl atsiprašau, jei ką nors įskaudinau ar pasakiau ką nors ne taip. Tai ne jūsų kaltė, o mano, todėl nesikrimskit ir pamirškit, kad išvis ką nors sakiau. Esat patys geriausi, - susigraudinau, tačiau neleidau skysčiui išbėgti iš akių.