Nesuvaldomas Pyktis

-20-

---Emilė---

Mano ranka buvo šaltame stipriame Arčio delne. Išsivedęs mane iš mano namų, jis akimirkai sustojo, tarsi kažko neapsispręsdamas, tada timptelėjo mane link savųjų.

-Jų turėtų nebūti, - sumurmėjo ir atidarė neužrakintas duris. Įėjęs apsižvalgė ir tik tada įleido mane. – Galėsime pasikalbėti niekieno netrukdomi.

Nesupratau, apie ką jis taip nori pasikalbėti. Prisiminiau jį kažką minėjus, tačiau tuomet jis staiga pasakė turįs reikalų. Ko gi jis nenorėtų, kad girdėtų kiti?

-Nesuprantu, - prisipažinau, žvilgtelėdama į mėlynas Arčio akis.

Jis tik lengvai linktelėjo galva.

-Žinau, - raminamu balsu tarstelėjo. – Visų pirma, atsiprašau dėl pereitos dienos, - jis patylėjo, tarsi laukdamas, kol prabilsiu. – Aš tiesiog... sutrikau. Ir... nenorėjau tavęs įskaudinti, - jis nejučia ėmė mikčioti, tarsi nežinodamas, kaip balsu išsakyti savo mintis. – Nes... Na... Suprasi, kai paaiškinsiu viską nuo pradžių.

Stovėjau kaip įbesta. Vis dar nesupratau, ką tiksliai jis nori pasakyti – jei ketintų pasakyti, kad atstočiau nuo jo, galėtų tai padaryti greičiau.

-Atsisėsk, - Arčis mostelėjo link raudona oda apmušto fotelio, ir aš, lėtai linktelėjusi, klestelėjau į jį. Pats vaikinas atsitūpė priešais mane, taip dar labiau mane sutrikdydamas. – Žinai... manau, pastebėjai, kad mes keturi... Nesame visiškai normalūs.

Pakėliau antakius, bandydama suprasti, ką jis turi omenyje. Nepavadinčiau jų standartiniais vaikinais, tačiau nedrįsčiau ir teigti, kad jie nenormalūs.

-Na, gal ne taip išsireiškiau, - Arčis, rodos, sutriko. – Kartais mes elgiamės kitaip nei kiti. Be to, pažiūrėk į mūsų namus, - jis mostelėjo aplink save, - nedaug kas tokius turi. Taip yra, nes... Mes esame šiek tiek vyresni, nei atrodome, - vaikinas šiek tiek skausmingai vyptelėjo.

Susiraukiau, bandydama susigaudyti. Šiek tiek vyresni? Jis turi omenyje, jog jam dvidešimt, ar ką?

-Oh, - jis pats, regis, nesuprato, ką kalba. – Sakydamas, kad esame šiek tiek vyresni, turiu omenyje, kad mes daug vyresni, - mane pradėjo erzinti jo kalbos nerišlumas. – Mano brolis Leo gimė lygiai prieš šimtą šešiolika metų.

Kelias akimirkas su neįskaitoma veido išraiška spoksojau tiesiai į Arčį, tada lėtai papurčiau galvą. Galiausiai, nebegebėdama susilaikyti, ėmiau kvatotis balsu.

Arčis atšlijo ir kurį laiką žvelgė į mane kaip į pamišėlę.

-Negi... manai... kad... mane... taip lengva... apmauti? – stengdamasi įkvėpti, išspaudžiau.

-Aš nebandau tavęs apgauti, - Arčio akys išliko rimtos, ir man teko susiimti.

-Bet... tai neįmanoma, - surimtėjau aš. – Nedaug žmonių išgyvena iki tokio amžiaus, o atrodyti taip... tiesiog neįmanoma, - papurčiau galvą, šįkart šiek isteriškai.