Nesuvaldomas Pyktis

-25-

---Luka---

Mane pažadino skausmas.

Atsimerkti nepajėgiau, nieko neužuodžiau, neįstengiau išsižioti ar kažko pajudinti. Jaučiausi kaip suparalyžiuota, todėl ėmiau panikuoti. Girdėjau garsiai ir tankiai tuksint savo širdį ir kiek nurimau, nes supratau, kad girdžiu.

-Taip, paieškok internete, - išgirdau tylų vaikino balsą. – Tu manai, kad jei žinočiau, prašyčiau surasti informacijos? Žinau, kad ten pilna visokių mitų apie vilkolakius, vampyrus ir kitą mėšlą, tiesiog pabandyk. Labai reikia, - kiek silpniau pasakė Karlas. – Puiku. Paskambink, jei ką rasi.

Girdėjau sugirgždant kėdę ir garsiai atsidūstant. Iš visų jėgų stengiausi nors atsimerkti, tačiau man nepavyko. Jaučiau kažką minkšto aplink visą kūną. Galbūt jie mane užklojo kaip lavoną?

-Vis dar nieko? – pasigirdo kitas, žemesnis, tačiau užslopintas balsas.

Jei galėčiau pajudėti, užvožčiau jam. Prieš keletą dienų iškruvino visas mano patalynes, vos prakalbėjo iš skausmo, o dabar vaikšto kaip niekur nieko?

Šaižiai suskambo telefonas, priversdamas mano širdį krūptelėti.

-Tikiuosi, kad... – Karlas, rodos, buvo nutrauktas. – Kaip tai nieko? Edi, supranti, kad jai blogėja? Ne, mes negalime jos nuvežti į ligoninę. Kaip tu išvis tai įsivaizduoji? Nesvarbu, - rodos, jis papurtė galvą. – Nežinau, ar tau tikrai būtina... Na gerai, atvažiuok, jei taip nori, nerėk ant manęs. Puiku.

Tada įsivyravo tyla. Taip buvo gal tris ar keturias minutes, kol kažkas triukšmingai nugriuvo ant žemės. Iš išgąsčio mano kraujas sekundei sustingo gyslose.

-Taip ir maniau, - sumurmėjo Rėjus, atsiradęs tiesiai priešais mane. – Ji jaučiau aplinką. Nežinau, kaip, bet jaučia.

-Kodėl taip manai? – Karlo balsas skambėjo nepatikliai.

-Girdžiu širdies plakimą. Viduje ji krūpteli kiekvienąkart išsigandusi, - rimtai paaiškino vyras, ranka paliesdamas mano kaktą. – Nesijaudink, Lu. Sugalvosime išeitį.

Labai norėjau jam nusišypsoti.

...

Nežinau, kiek laiko praėjo nuo tada, kai pabudau, bet nuo tada niekas manęs nepaliko. Šalia būdavo tai Karlas, tai Rėjus ar kas nors iš jo gaujos, tai Etanas ar netgi Edis. Tikriausiai jie laikė mane komos būsenos žmogumi, kuriam gali viską pasakoti, nes išgirdau daugybę istorijų iš jų gyvenimo.

Dienos bėgo, aš nepabudau, bet ir neužmigau. Nejaučiau jokio pagerėjimo, o aplinkiniai, rodos, nenumanė, kas man darosi. Būdavo akimirkų, kai manydavau, jog išprotėsiu, nes man skaudėjo. Nė nežinau, ką, atrodė, kad diegia visą kūną, kartais pajusdavau kraują, tačiau jis greitai būdavo nuvalomas.

Vieną dieną, kai šalia manęs buvo Rėjus, į duris kažkas pabeldė. Išgirdau girgžtelėjimą, tada kažkas giliai įkvėpė.

-Ar galiu dabar užeiti aš?

Tai buvo Fernandas. Tas kelias dienas, kai buvau sąmoninga, jo greta nebuvo. Neįsivaizduoju, kur jis buvo dingęs, nes nė vienas iš prie manęs budėjusių vaikinų jo nė neminėjo.

-Nežinau, ar Lukai tai patiktų, - suabejojo Rėjus.

Kvailys. Jeigu ištvėriau visų tų verkšlenančių idiotų kompaniją, kodėl turėčiau būti nepatenkinta gana protingo vendigo draugija?

-Aš nieko nepadariau, Rėjau. Pats atsiuntei mane čionai, ir aš noriu pabūti su žmogumi, kuris man padėjo, - Fernando tonas pasikeitė į daug šaltesnį ir oficialesnį. Rodos, jis kiek įsižeidė dėl Rėjaus žodžių. – Neabejoju, kad Luka nepyks dėl to, kad ir aš šiek tiek pabūsiu greta.