Nesuvaldomas Pyktis

-2-

---Emilė---

Žiūrėjau į veidrodį. Vyšninės spalvos aptempta suknelė tobulai prigludo prie mano kūno.

-Dieve, negaliu patikėti, kad tau jau 17, - susijaudinusi kalbėjo Mendė.

-Aš taip pat, - išsiblaškiusi perbraukiau medžiagą ranka.

-Eime, laikas pašėlti, - nusijuokė Molė.

-Aš negersiu, - rimtai pasakiau.

-Nagi, mergyt, kas kalbėjo apie gėrimą? Tai tik šokiai, negi negirdi muzikos? - juokėsi Mendė.

Po kelių minučių nulipau, na, greičiau jau buvau nutempta apačion. Molės namų svetainė buvo paversta klubu, galėjau lažintis, kad kaimynai šiąnakt nemiegos.

-Galiu pakviesti tave šokti? - paklausė nežinia iš kur atsiradęs Molės brolis Leonas.

Vietoj atsakymo, padaviau jam ranką.

Po kelių valandų mano galvoje ėmė ūžti nuo didelio triukšmo. Išėjau į lauką, nes norėjau pakvėpuoti grynu oru.

Prisėdau ant suoliuko Molės sode, netoli tvorelės, juosiančios jų sklypą.

-Linksmas vakarėlis?

Staigiai atsisukusi išvydau jauną, daugmaž mano amžiaus vaikinuką. Jis stovėjo pasirėmęs į tvorą ir įdėmiai mane stebėjo.

-Na, taip, - linktelėjau jam.

-Tu čia gyveni? - pasiteiravo rudaplaukis.

-Ne, tai mano draugės namai, - paaiškinau.

-Gaila... Būtumėm kaimynai, - jis šyptelėjo.

-Aš gyvenu netoliese, matai tą gelsvą namą? - nurodžiau jam kryptį.

-Tai nuostabu, turėsiu nors vieną pažįstamą, - jis nusijuokė. - Aš Arčis, - ištiesė savo ranką.

Atsistojau ir pasitaisiau suknelę.

-Emilė, - paspaudžiau ištiestą jo ranką.

Jis trumpam priglaudė lūpas prie mano plaštakos. Nustebau dėl tokio gesto, dabar tai neįprasta.

-Taigi, kokia tai šventė? - pasidomėjo Arčis.

-Mano gimtadienis, - atsidusau ir pavarčiau akis.

-Tai kodėl tu ne viduje?

-Pavargau nuo triukšmo, - vangiai paaiškinau.

Vaikinas linktelėjo ir kurį laiką tarp mūsų vyravo nejauki tyla.

-Emile, tu čia?! - pasigirdo riksmas iš kiemo.

-Ateinu! - sušukau atgal. - Buvo malonu susipažinti, Arči, - nusišypsojau jam.

-Dar susitiksim, - ištarė ir dingo tamsoje.

Mane pažadino įkyriai į akis besibraunanti saulė. Buvau namie, o kai pažvelgiau į laikrodį, pastebėjau, jog jau beveik pietūs.

Dar šiek tiek pasivarčiusi, išsiridenau iš lovos. Nulipusi žemyn, namie nieko neradau.

Nuostabu, aš vėl viena namuose. Jau ėjau pasieškoti ko nors valgomo, kai suskambėjo durų skambutis.

Tikriausiai Mendė atėjo pasiskųsti skaudančia galva.

Žiovaudama atvėriau duris ir tarpduryje pamačiau Arčį.

Susigėdau, nes buvau apsirengusi pižama, o mano plaukai tikriausiai buvo kaip varnalizdis.

-Ehm... Labas? - pasisveikinau.

-Sveika, - jis pasisūpavo ant kulnų. - Pamaniau, galbūt galėtum man aprodyti šią miesto dalį? Nė nežinau, kur parduotuvė, o pasiklysti ne...

-Gerai, tik truputį palauk. Man reikia persirengti, - linktelėjau ir atidariau duris plačiau.

Apsisukau ir ėmiau eiti link laiptų, tačiau pastebėjau, jog Arčis tebestovi tarpdury.

-Nagi, užeik, ko lauki? - nekantriai pasakiau. - Palauk manęs svetainėje.

Jis nedrąsiai, žiūrėdamas į slenkstį, įžengė pro duris. Tada apsižvalgė ir šyptelėjo.

-Palauksiu čia.

Tik norėjau pasakyti, kad viena dalis bus iš Lukos, kita - iš Emilės pozicijos. Ačiū, jei skaitot xx