Nesuvaldomas Pyktis

-8-

---Emilė---

-Nesuprantu, - širdo Mendė, kai numetėm kuprines mano kambaryje. – Jis praktiškai nė nepažvelgė į mane!

Atsidusau. Tokia jau ta Mendė. Ji negali ramiai praeiti pro jokį vaikiną, o ypač – lengvai nepaleidžia tokių, kurie nekreipia į ją dėmesio. Tokius ji vadina iššūkiais.

-Nagi, juk tai tik...

-Emile! Man tai įžeidimas! – pavarčiau akis. Kartais Mendė gali būti tikra isterikė. – Kur, sakei, jis gyvena?

Atsakymo nebeprireikė, nes ji pro langą pamatė einantį Arčį. Mergina akimirksniu griebė savo kuprinę ir išlėkė pro duris.

-Ei! O kaip pasiruošimas chemijos testui... – supratau, kad greičiausiai likau kalbėti su savimi.

Ah, nesvarbu. Nuo stalo pasiėmiau nešiojamą kompiuterį ir įsijungiau. Naršiau internete, kai išgirdau užsitrenkiant duris.

-Emile? Tu namie?

-Mhm, - numykiau.

Netrukus į kambarį įvirto mano sesuo, Megana. Jos veide buvo tokia didžiulė šypsena, kad nė neįsivaizdavau, kaip ji turėjo ten tilpti.

-Kažkas nutiko? – vangiai pasiteiravau.

Ji tik linktelėjo, akivaizdžiai negalėdama išsižioti.

-Ir kas tai galėtų būti? – taip pat abejingai paklausiau.

-Visų pirma, tai šiandien vakare išeinu nakvoti pas Kailą, ir man labai labai labai reikia, kad mane pridengtum, - ji beveik šokinėjo.

-Aš apie tai pagalvosiu, - sumurmėjau.

-Ir antra, į mūsų kaimynystę atsikraustė keli beprotiškai gražūs vaikinai, - ji pranešė susijaudinusi. – Susipažinau su vienu jų, Leo. Jis sakė, kad turi septyniolikmetį brolį, Emile!

-Ir tai turėtų mane jaudinti, nes? – neatitraukiau akių nuo ekrano.

-Nes tai keturi broliai, ir jie tikrai labai karšti, - įtikinėjo mane Emilė.

-Manęs nedomina.

-Bet, Emile...

-Nedomina, - kiek pikčiau pasakiau.

Megana savo charakteriu buvo tikrai panaši į Mendę. Kartais net pamanydavau, kad tai juodvi galėtų būti seserys.

-Tu tikra nuobodybė, - suinkštė sesuo ir pagaliau pasišalino iš mano kambario.

Prunkštelėjau. Nuobodybė? Ar tiesiog neieškanti kvailų ir arogantiškų vaikinų, kurie ką tik atsikraustė?

Numečiau kompiuterį ant lovos ir atsistojau. Iš spintos išsitraukiau riedlentę ir vietoj mokyklinio sijono užsivilkau nutrintus džinsus.

-Išeinu! – sušukau, kad Megana išgirstų.

Numečiau riedlentę ant asfalto ir užlipau ant jos pati. Riedėjau gatvele ir pasisveikinau su savo kaimyne, ponia Agron. Po jos sekė kažkokia sena moterėlė, kuri, man pravažiuojant, subambėjo kažką panašaus į „ko tik tie vaikai neprisigalvoja... „. Aš tik pavarčiau akis.

-Sveika, Emile!

Vos nenugriuvau, išsigandusi staiga visai prie pat manęs pasigirdusio balso. Visai šalia manęs stovėjo Arčis. Ar jis negali nuo manęs atstoti?

-Labas, - sumurmėjau, atsistodama ant žemės.

-Ar Mendė – tavo draugė? – pasiteiravo, kiek nervingai apsižvalgydamas.

-Taip, o ką?

-Manau, ji mane persekioja, - Arčis nelabai linksmai nusijuokė.

-Tau teks prie to priprasti, - gūžtelėjau pečiais.

-Ar ji taip elgiasi su visais?

-Su visais gražiais vaikinais, kurie pasirodo jos akiraty, - paaiškinau jam.

-Manai, aš gražus? – erzinantis jo tonas mane tikrai nervino.

-Manau, kad tu pakankamai išvaizdus, kad patektum į Mendės buvusių vaikinų sąrašą.

-Aš atsisakysiu, - jis nusijuokė.

-Tau bus sunku, - pasakiau, jau nueidama.

----------------------------

Buvau ką tik pabaigusi spręsti pragariškai sunkų matematikos uždavinį, kai išgirdau durų trenksmą.

-Tėti? Čia tu? – paklausiau, nepakeldama akių nuo pradėto piešti Heraklio.

Jokio atsakymo. Atsidusau ir atsistojau nuo kėdės, ketindama nulipti apačion ir išbarti tėtį, kad nesugeba man atsakyti.

Lipant laiptais, mano oda pašiurpo. Nei svetainėje, nei virtuvėje nedegė šviesa, kas mane trikdė. Paspaudžiau šviesos jungiklį koridoriuje. Dar labiau sumišau, kai pastebėjau, jog prie durų nėra tėčio batų.

-Megana? – paklausiau.

Galbūt ji nusprendė nepasilikti pas Kailą? Tačiau man vėl niekas neatsakė.

Sunerimau. Tyla mane gąsdino, bet vis dėl to patraukiau link virtuvės. Pakeliui pagriebiau pirmą pasitaikiusį daiktą – tai buvo skėtis.

Atsargiai įėjau į virtuvę, ir, atidžiai klausydamasi, susiradau šviesos jungiklį. Visur vyravo tyla, o kai įjungiau šviesą, pamačiau, kad virtuvė tuščia.

Susiraukiau ir taip pat tyliai bei atsargiai prisėlinau prie svetainės. Iš ten sklido keistas krebždėjimas, tarsi kažkas knistųsi po stalčius.

Aiktelėjau, kai kažkas atsidūrė už manęs ir užspaudė man burną.