Nesuvaldomas Pyktis

-15-

---Luka---

Viriau pykčiu. Nepamenu, kada taip nesivaldžiau, nes visus tuos metus kontroliavau save nepriekaištingai – taip, kad įsiutinti manęs negalėtų niekas.

Bet šitas... Šįkart pyktis veržėsi pro kraštus. Nemačiau jų metų metus, ir tikrai laukiau, o jie... Jie atsidėkoja man šitaip? Atsitempdami į mano namus, į nekaltų ir silpnų žmonių kaimynystę tą šlykštų pavojingą padarą?

Taip, nesiginčiju – Rėjumi pasitikėjau visą gyvenimą, jis vienas tų, kurie daro man didelę įtaką ir netgi turi autoritetą, tačiau šitas sprendimas... Turiu pripažinti, šito iš jo nesitikėjau.

Nė nebepažvelgiau į Denį – tiesiu taikymu nukulniavau link laiptų ir nuskuodžiau viršun. Pasiklioviau uosle, todėl iškart patraukiau link bibliotekos. Pravėrusi jos duris, sustingau dėl pamatyto vaizdo.

Čia, ant fotelių, ramiai sėdėjo Rėjus – mano išsiilgtas Rėjus! – su kitu, šviesiaplaukiu vaikinuku, nuo kurio ir sklido vendigo kvapas.

Jie ramų ramiausiai kalbėjosi!

Turiu omenyje – alio, jis gi vendigo! Nė nemirktelėjęs gali ką nors nudėti, o Rėjus, kuris visada buvo ypatingai atsargus, su juo šnekasi lyg įprasta!

-Ką čia veikiat? – šiurkštokai paklausiau.

Rėjus akinamai nusišypsojo, o vaikinas – vendigo, pridūriau mintyse – atsisukęs nutaisė kaltoką miną.

-Luka!– Rėjus žengė link manęs. Leidausi jo apkabinama, tačiau nenuleidau nuo jo piktų akių. – Susipažink, tai – Fernandas, - mostelėjo į šviesiaplaukį.

Kai pastarasis ištiesė man drebančią ranką, nė nepažvelgiau į ją.

-Rėjau, tau galvoj negerai? Atsitempi čia šitą... padarą, ir tikiesi, kad tai toleruosiu? – mano balsas palengva kilo.

-Luka, tai nėra... – Denis, atėjęs paskui mane, pabandė įsiterpti.

-Patylėk, D, - atkirtau jam. – Judu elgiatės labai neatsakingai – pagalvokit apie žmones, kurie čia gyvena ir..

-Lu, leisk man paaiškinti, - pertraukė mane Rėjus.

Piktai atsidusau ir susidėjau rankas ant krūtinės, įniršusiu žvilgsniu dėbčiodama į juos. Šviesiaplaukis, rodos, nežinojo, kur dėti akis.

-Fernandas dar labai jaunas. Jis pasipriešino tėvams, nes nenorėjo daryti to, kas jam įprasta, - tvirtai aiškino man Rėjus. – Jis tikrai labai stengiasi, Luka. Fernandas išėjo iš tėvų namų, tiksliau, buvo išvarytas, nes papročių nepaisymas buvo nuosprendis. Tačiau jis nepasidavė, ir, tiesą sakant, kai pamačiau jo užsispyrimą, pamaniau, kad jis labai panašus į tave, todėl nusprendžiau, kad reikia atvykti čionai.

Vos nesusijuokiau. Čia tai pasakaitė.

-Ir jūs patikėjot?