Nesuvaldomas Pyktis

-28-

---Emilė---

-Tėt, aš miegosiu pas Molę, - perspėjau, lipdama laiptais žemyn ir vilkdama krepšį. Arčis atsiduso ir paėmė jį iš manęs.

-Gerai, mieloji, - atsiliepė tėtis iš virtuvės ir atėjo išlydėti, šluostydamasis rankas. – Pasilinksminkit.

Nusišypsojau, pabučiavau jo skruostą ir išėjau pro duris. Džiaugiausi, kad neteko susitikti su mama, nes jos balsas per kelias valandas, kol buvau namie, ėmė mane varyti į neviltį.

-Eime? – paklausė Arčis, kai paskutinįkart pamojavau tėčiui. Linktelėjau ir paėmiau jo ištiestą ranką.

-Tavo broliai namie? – paklausiau, mums patraukus jo namų pusėn.

-Tik Leo, - Arčis mane patempė, nes, jo akimis, ėjau per lėtai.

Prunkštelėjau. Kai nueidavau pas jį į namus, ten visuomet buvo tik Leo. Kodėl? Nes jie visi puikiai žinojo, kad juo pasitikiu labiausiai – gal dėl šiek tiek vaikiškos išvaizdos, o gal dėl to, kad jis visuomet elgėsi su manimi maloniai. Be to, ir pats Leo neatrodė nepatenkintas, kai jam tekdavo bendrauti su manimi.

-Sveikučiai, - pasakė vaikinas, išeidamas iš didelės virtuvės ir nešdamasis rankose gal tris pakelius guminukų.

-Kokio velnio tai valgai, jei vis tiek nepavalgai? – susiraukiau sustodama tarpduryje. Arčis atsiduso ir lengvai stumtelėjo mane priekin, kad galėtų uždaryti duris.

-Na žinai, čia visai kaip kokios mergiotės sudaužyta širdim, - Leo gūžtelėjo pečiais. – Joms visai nereikia maisto, tačiau vis vien ryja.

-Nori pasakyti, tu mergiotė? – dabar ir Arčis kilstelėjo antakius.

-Būtent, - suburbėjo jaunėlis ir apsisuko lipti laiptais viršun. – Pašauk, kai jis išvažiuos, - nusišypsojo man. – Eisime nuveikti ką nors įdomaus.

-Žinoma, Leo, - linktelėjau, stebėdama, kaip jis dingsta savo kambaryje. – Kur man miegoti?

-Mano kambaryje, - Arčis vėl timptelėjo mane. Jo kambarys buvo antrame aukšte, pačiame koridoriaus gale. – Užeik, - stumtelėjo pro duris ir numetė mano krepšį į kampą.

Jo kambarys buvo gal dukart didesnis už maniškį. Sienos buvo tamsiai raudonos ir atrodė minkštos, todėl nesusivaldžiau jų nepalietusi. Žinoma, pajutau tik kietą sieną. Prie pat jos buvo pristumta lova baltu karkasu ir kone tokios pat spalvos antklode. Visos spintos ir nedidelė lentyna, kurioje buvo surikiuotos knygos, buvo juodos, o medinis stalas prie pat lango – nudažytas baltai. Tai buvo be galo keistas kambario dizainas. Dėl tamsios sienų spalvos saulė kone nepasiekė lovos, ir bet koks normalus žmogus sakytų, kad čia per tamsu, tačiau žinojau, kad ši šeima nemėgsta šviesos.

-Čia gražu, - pasakiau, perbraukdama tamsaus medžio drabužių spintą.

-Galbūt, - Arčis truktelėjo pečiais. – Galėjo būti geriau, bet viskas daryta paskubom.

Jis išsitiesė ant lovos. Aš žvalgiausi dar keletą minučių, kol vaikinas atsiduso, pagavo mano liemenį ir pragriovė greta savęs.

-Bijočiau miegoti tokioje baltoje lovoje, - tarstelėjau, perbraukdama visiškai švarią antklodę.

-Kodėl? – pasidomėjo jis, vandens spalvos akimis spoksodamas į mane.

-Bijočiau išpurvinti, - truktelėjau pečiais, konstatuodama faktą.

-Nejuokauk, niekam nerūpi kvaila patalynė, - prunkštelėjo Arčis, perbraukdamas ranka mano skruostą. Tai kuteno, todėl nusišypsojau.

-Kurgi ne. Neabejoju, kad šimtamečiai vampyrai naktimis tvarkosi namus, - net pati nustebau, kaip lengvai tai man išsprūdo. Bijojau žodžio vampyras, bet šįkart... tai gavosi kažkaip lengvai.