Nesuvaldomas Pyktis

-26-

---Emilė---

Arčis tesėjo savo pažadą. Jis neskubino manęs, tiesiog visur sekiojo iš paskos, kas truputį erzino, tačiau per savaitę pripratau prie jo nuolatinio buvimo kartu. Mes kalbėdavomės apie viską ir tuo pačiu metu apie nieką – neliesdavom pavojingų temų, kalbėdavomės tik apie dabartį. Mačiau, kaip jis raukosi, kai paklausiu apie jo gyvenimą prieš tai.

-Nekenčiu džiazo, - sumurmėjo Arčis, kai, mums kartu einant namo iš mokyklos, pro šalį pravažiavo mašina, kurios vairuotojas garsiai klausėsi kažkokios šio stiliaus dainos.

-Kodėl? – paklausiau, išsitraukdama iš kuprinės skėtį, nes iš apniukusio dangaus pamažu ėmė lyti.

-Kai buvau penkiolikos, per kažkokią džiazo dainą apvėmiau savo šokių partnerę, - ūmai atsisukau į Arčį ir prikandau lūpą, bet vis dėlto nesusilaikiau neprunkštelėjusi. – Nesijuok, Emile. Tai buvo gėdingiausias įvykis mano gyvenime.

Papurčiau galvą, negalėdama pratarti nė žodžio. Norėjau ką nors pasakyti, tačiau sulaikytas juokas susikaupė į gumulą gerklėje ir neleido prasižioti.

-Emile, - priekaištingai ištarė Arčis ir juokingai susiraukė, tačiau jo lūpų kampučiai išdavikiškai kilo. – Gerai, dabar tai truputį juokinga, - pripažino.

Sustojau kaip įbesta, kai prie savo namų durų pamačiau Klarisę su ta maže. Tėčio mašinos nebuvo, o Megana, mano žiniomis, buvo išėjusi pas geriausią draugę, taigi mano motinai teko stovėti prie durų ir laukti, kol kas nors įleis.

Kaip jai ne gėda šitaip žemintis?

Arčis pasekė mano žvilgsnį ir sustingo. Tada suėmė man už alkūnės ir norėjo persivesti per kelią, tačiau mačiau, kad snarglė mane pamatė ir parodė motinai. Toji ėmė nekantriai moti, liepdama ateiti.

-Tikriausiai turiu eiti, - liūdnai pasakiau, sulaikiusi vaikiną. – Jos mane pamatė.

-Tau viskas bus gerai? – vaikino linksmumo neliko nė ženklo, jis tiriamai nužvelgė mane giliu žvilgsniu.

-Mhm. Tikiuosi, - tikriausiai mano balsas buvo per daug baugus, nes jis tik atsiduso ir mane apkabino.

Padėjau galvą ant Arčio peties ir atsikvėpiau. Jis negrabiai ranka paglostė man plaukus, bet tikriausiai tik juos suvėlė, ir nenoromis nusijuokiau dėl jo veiksmo.

-Nenoriu ten eiti, - sumurmėjau ir atsitraukiau nuo jo.

-Tai neik, - sušnibždėjo vaikinas. – Einam pas mane. Juk amžinai jos čia nestovės.

Norėjau sutikti, tačiau papurčiau galvą. Turėjau eiti.

-Iki rytojaus, - pamojavau, pasisukdama link namo.

-Ateisiu vėliau, jeigu kas nutiktų, - pažadėjo vaikinas, palinko arčiau ir pabučiavo mano skruostą. Prie šito jau baigiau priprasti. Kiekvienąkart priartėjęs prie mano odos, jis sulaikydavo kvėpavimą – ir tik antradienį Aaronas man paaiškino, kad kraujas Arčiui kvepia, todėl šitaip jis stengiasi apsaugoti mane ir save.

-Gerai, lauksiu, - nusišypsojau jam ir, dar kartą giliai įkvėpusi, priėjau prie Klarisės ir Tianos.

Motina atrodė nepatenkinta. Jos mina buvo tokia suraukta, kad atrodė kaip Joda iš Žvaigždžių Karų – trūko tik žalios veido odos. Tiana nekantriai trypčiojo ir suraukusi nosį žvalgėsi – mačiau, kaip pasibjaurėjusi spoksojo į mudviejų su Megana seną supynę.

-Kur taip užtrukai? – valdingai pareiškė mama.

Sustojau priešais jas ir susidėjau rankas ant krūtinės.