Nesuvaldomas Pyktis

-29-

---Luka---

Kai grįžau namo, čia buvo didžioji dalis antgamtinių miestelio padarų – tiksliau tariant, padarų, kurie tapo mano draugais ar bent jau pažįstamais. Susikviečiau juos, nes man reikėjo pagalbos. O prieš tai turėjau papasakoti gana ilgą ir dramatišką istoriją, tikriausiai vertą knygos.

-Sveiki, - pasisveikinau su visais ir klestelėjau ant sofos greta Fernando. – Ačiū, kad užėjot.

-Kas tokio svarbaus? – susiraukė Karlas, sėdintis tiesiai priešais mane, tarp Marko ir Edžio.

-Esmė tame, - garsiai nurijau seiles, susikaupusias burnoje, - kad niekas iš čia esančių nepažįsta manęs iki galo. Visi žinote apie mane kažką, tačiau toli gražu ne viską.

-Taigi? – Kevinas keistai išsišiepė, tarsi nujausdamas, ką ketinu daryti.

Giliai įkvėpiau. Jaučiausi nejaukiai – niekas nežinojo apie mane visko. Tai buvo... it apsinuoginimas. Visuomet dengiausi tuo, kad manęs niekas nepažįsta – tai teikė saugumo jausmą. Žinojau, kad niekas nesugebės smogti man į nugarą. O šitoks atvirumas grasino atskleisti mano silpnybes. Vis dėlto nebuvau kvaila ir norėjau, kad jie manimi pasitikėtų, o mano publika buvo tokia, kad negalėjau meluoti.

-Visų pirma, turėčiau prisipažinti, kad man jau labai senai ne šešiolika, - pasakiau susidėdama koją ant kojos ir stengdamasi, kad mano balsas nedrebėtų. – Buvau vyriausias Fererų vaikas, gimiau taip senai, kad teoriškai jau daugelį metų turėčiau būti mirusi.

-Visai neblogai atrodai, - pajuokavo Edis, tačiau atrodė sutrikęs.

-Ačiū, - nelinksmai nusivaipiau. – Mūsų didelė šeima – buvau vienintelė duktė – gyveno čia, šiame name, - pasakiau, apžvelgdama seną, pažįstamą pastatą ir senove dvelkiančias medines sienas. – Mistik Teilas tuomet buvo tikra antgamtinių padarų lindynė, dabartiniams vilkolakiams tikriausiai žandikaulis atvėptų pamačius, kas čia dėjosi, - šiek tiek pašaipiai nužvelgiau Karlą.

-O, geri buvo laikai, - svyruodamas ant dviejų kėdės kojų sumurmėjo Rėjus.

-Kiek tau metų? – išsižiojo Edis, dėbsodamas į rudaplaukį vaikiną.

-Nežinau, - sąžiningai prisipažino, gūžtelėdamas pečiais. – Bet...

-Dieve, Rėjau, - sudraudžiau jį. – Aš pasakoju savo istoriją, tu saviškę galėsi iškloti vėliau, - suburbėjau. Vaikinas iškėlė rankas ir sumurmėjo atsiprašymą. – Taigi, daug žmonių nemažai žinojo apie kitokį pasaulį, todėl dažnai pasakodavo visokias istorijas. Išties, miestelyje buvo ne viena ir net ne dvi vilkolakių gaujos, vis verbuojančios naujus narius. Kartą ėjau pasivaikščioti su vienu iš jaunėlių brolių ir mus užpuolė, - nurijau seiles ir atsirėmiau į sofos atlošą. – Man tuomet buvo šešiolika, jam – maždaug šešeri. Man pavyko jį išgelbėti, tačiau suknistas alfa nusitempė mane. Suprantama, jis norėjo, kad tapčiau jo gaujos dalimi, tačiau buvau užsispyrusi. Po daugybės dienų kankynės grįžau namo, tačiau mano motina mane išvarė, - pasivaliau akis, tačiau ašarų čia nebuvo. – Ji negalėjo susitaikyti, kad nesu žmogus. Tėtis bandė ją perkalbėti, tačiau ji nesiklausė. Būtent tada, likusi benamė, jauna vilkolakė ir dar akylai stebima priešiškai nusiteikusio alfos, sutikau Rėjų, - mostelėjau į rudaplaukį, išsišiepusį it saulė.

-Ji buvo apgailėtina, - nusijuokė. – Patikėkit, šlapia, sušalusi ir apsiverkusi ji neatrodė tokia graži, kokia buvo.

-Ačiū, mielas drauge, - pavarčiau akis. – Jis buvo alfa – tiesa, jaunas, kvailas bei nudėjęs kažkokį vidutinio amžiaus buvusį vadą, tačiau vis dėlto alfa. Pakankamai autoritetingas ir kupinas didelių, bet neįgyvendinamų idėjų, kad tapčiau jo beta, - mirktelėjau vaikinui ir nusiunčiau oro bučinį. Jaučiausi... lengvesnė. – Buvome kartu ne vienerius metus, keliavome po Ameriką, tačiau Rėjaus metodai man nepatiko. Jis buvo mielas, draugiškas ir drąsus, tačiau jam nerūpėjo kiti žmonės. Tiesą sakant, jam nebuvo įdomu, jei kokio susirėmimo metu – tokių buvo daug, nes vilkolakių gaujos dažnai susipjaudavo – žūdavo civiliai. O aš buvau kitokia. Man rūpėjo. Stengiausi išgelbėti visus ir visada – žinoma, ne visada pavykdavo, tačiau stengiausi. Ir kelių metų bėgyje savaime tapau alfa.

-Bet... – Karlas žioptelėjo.

-Taip atsitinka. Kai sakiau, kad tai nutinka kartą per šimtą metų, nemelavau – aš ja tapau labai senai. Labai. Tu – tarsi mano įpėdinis, o po šimto metų kažkas taip pat ja taps. Nesi išskirtinis, - nusišypsojau, žinodama, kad sugrioviau bent vieną iš sijų, kurios laikė jo pasipūtimo pilį. – Norėjau grįžti į Mistik Teilą, tačiau grįžusi neradau nei tėvų, nei brolių, o ir miestelis buvo pasikeitęs – susikraustė nauji gyventojai, senųjų buvo vos saujelė, o ir tie patys per seni papasakoti, kas dedasi. Didžioji dalis namų buvo palikti likimo valiai, miestelyje statėsi naujos gatvės – viskas, kas yra aplink šį namą, yra beprotiška sena ir negyvenama. Galbūt todėl niekas ir neprieštaravo, kad įsikelčiau čionai. Tuomet nutiko tik vienas geras dalykas – iš griūvančio namo ištraukiau vaikiną, - tarstelėjau, pažvelgdama į Etaną. – Tiesa, ne aš jam įkandau. Tuomet nedrįsau, - prisipažinau. – Bet Etanas Starkas liko gyvas ir tai buvo nuostabu. Mudu dingome iš miestelio, abu į skirtingas puses, visko netekę ir vieniši, - nuleidau akis, pažvelgdama į šiltomis kojomis apautas kojas. – Tuomet ėmiau bėgti. Buvau visur – keliavau be aiškaus tikslo, retkarčiais susiekdama su Rėjumi ar Etanu, susipažindama su naujais žmonėmis. Tuomet atsirado tokia gauja, - nurijau seiles, pagaliau prieidama esmę.

Dabar klausėsi dauguma – šios istorijos pusės niekas normaliai negirdėjo. Rėjus girdėdavo nuotrupas, tačiau niekada netraukė iš manęs visos tiesos, o Etanas, kuris bandė, liko nieko nepešęs.

-Ji buvo didžiulė. Maža to, jos alfa atidžiai rinkosi narius – tai buvo tikrai ypatingi vilkolakiai, pavyzdžiui, vienas jų buvo gal dviejų metrų aukščio ir be galo stambus. Tuo metu jų gaujoje buvo trys žmonės, su kuriais visiškai atsitiktinai susipažinau: Sendis, Odetė ir Mo. Tuomet dar nežinojau, kad jie priklauso tai gaujai, ir be galo su jais susidraugavau. Tai buvo artimiausi mano draugai, ir būtent su jais gyvenau kone kaip normali paauglė, nors jau senai tokia nebuvau, - šyptelėjau, prisiminusi laimingą Sendžio šypseną, juokingas Odetės grimasas ir kvailus Mo pasiteisinimus. – Kai sužinojau, kad jų alfa – tas Voltas, be proto išsigandau. Jie taip pat nebenorėjo priklausyti gaujai, todėl aš pamėginau juos ištraukti, tačiau įklimpau pati – Voltas mane pastebėjo. Tikra alfa, dargi galinti įtakoti žmonių sprendimus – kas gali būti įdomesnio?

-Gali įtakoti sprendimus? Kaip suprasti? – pakėlė antakius Polas, iki šiol tylėjęs kambario kampe.

-Neįsivaizduoju, kaip tai išmokau, bet vieną dieną pastebėjau, kad vis lengviau įtikinu žmones daryti tai, ko noriu aš, - gūžtelėjau pečiais. Prisiminiau, kaip kažkada liepiau Mo užsikišti ir jis susigrūdo į burną kumštį. – Kaip bebūtų, Voltas neleido man pasprukti. O kai mėginau bėgti su Sendžiu, Mo ir Odete, jis juos nudėjo. Man pavyko pasprukti, tačiau baisiai nukentėjau, ir norom nenorom susiradau Rėjaus gaują, kuri jau buvo tokia, kokią matot, - mostelėjau į Konorą, Džošą ir Denį. – Tačiau su jais vėl buvau neilgai, nes žinojau, kad Voltas mane sekioja. Po kiek laiko susipažinau su dviem broliais, kurie priklausė gaujai, tačiau atrodė pakankamai ja nusivylę ir buvo linkę man padėti. Iki šiol su jais stengiamės ką nors sugalvoti, tačiau su Voltu sunku. Jis be proto žiaurus ir mėgsta žaisti katę-pelę, todėl laukia, kol pati jį užpulsiu. Būtent todėl atvykau čia – man reikėjo daugiau žmonių. Viena su juo nesusitvarkysiu, - pripažinau. Nemėgau pripažinti, kad esu silpna, tačiau teko. – Klausimas tik toks: ar man padėsit?

___________________

Nežinau, kodėl įkėliau tai taip greitai.

Rimtai nežinau.

xxx