Nesuvaldomas Pyktis

-35-

---Luka---

-Man pabodo žaisti, - kuo ramesniu balsu pasakiau, nusibraukdama nuo veido plaukų sruogą.

-Pripažįstu, kad šitas katės ir pelės žaidimas įgriso ir man, - Voltas rimtai linktelėjo, tačiau sukta šypsena nuo jo veido nedingo. – Ką gi darysime dėl šito, pelyte?

Susiraukiau dėl šito nuvertinimo, tačiau įsižeisti nebuvo prasmės – ir taip jau ketinau susikauti su jo gauja, kam dar peštis dėl tokių smulkmenų. Vis dėlto tai, kad jis nelaikė manęs jo verta priešininke šiek tiek žeidė.

-Galbūt būtų laikas baigti kvailystes ir pereiti prie veiksmų? – ištariau, nebeslėpdama pagiežos savo balse.

Nė neketinau pulti jo pirma. Tai būtų savižudybė.

-O, žinoma, - vyras tingiai numojo ranka, tačiau pamačiau jo akyse kažkokį žybtelėjimą. – Aš jau pradėjau, matai? Štai su kiek žavių jaunuolių susidraugavau, - mostelėjo sau už nugaros. Mane siutino toks jo lengvabūdiškumas. – Dar mačiau porą galimų kandidatų. Žinai, kad šiame miestelyje yra dar vienas alfa? Man rodos, jo sesuo būtų tinkama...

Voltas nespėjo baigti, nes nei aš, nei Tedas ar Adamas nespėjom sulaikyti pro mus prasiveržusio Karlo. Braudamasis pro mane, jis akimirksniu prarado žmogiškąją formą ir nulėkė prie Volto. Man nespėjus išsižioti ar sureaguoti dar kitaip, aplink užvirė tikras pragaras.

Kevinas su Marku, žinoma, pasileido paskui savo karštakošį alfą ir pradingo kažkur Volto būrio viduryje. Polas su Etanu išsikapstė iš pakelės piktžolių, palikdami ten Oliviją, ir puolė į dešinį paauglių vilkolakiūkščių kraštą, o Rėjus su savo gauja, peršokę cementinius blokus, atsirado greta manęs.

-Ką darom? – greitai paklausė Konoras, žvilgsniu sekdamas įvykius.

-Jie neturėjo jų užpulti, - nervingai kramčiau lūpą. – Dabar jau nieko nebepadarysi, teks gelbėtis.

Pamačiusi, kad Voltas nekreipia nė mažiausio dėmesio į Karlą, kurį užėminėjo didysis vilkolakis, pasileidau prie jo. Sustojusi priešais Voltą, sulenkiau kelius ir suurzgiau – pasigirdo mano vilkiškas balsas.

Mudu ėmėme suktis visai kaip išbadėję vilkai, pasirengę ir pulti, ir gintis. Stengiausi nesiblaškyti, tačiau vis vien girdėjau drykstelėjimus, riksmus ir inkštimą, užuodžiau kraują – tiesa, išskirti, kas kieno, jau nebesugebėjau. Dabar mano visatos centras buvo pagyvenęs vilkolakis, o orbita – mūsų brėžiamas ratas.

-Tu jautiesi galinga, bet tokia nesi, - pašaipiai pasakė Voltas, taip pat praradęs žmogišką veidą. Jo balsas buvo žemas, gerklinis ir atgrasus. – Manai, kad šitiek laiko buvusi vieniša, dabar gali atsipalaiduoti ir būti apsupta draugų, tačiau čia tokių nėra.

Sudrebėjau. Taip, aš ilgą laiką buvau vieniša vilkė, klajojanti po pasaulį ir nerandanti sau vietos. Ir taip – nors stengiausi atrodyti savimi pasitikinti ir nepriklausoma... man reikėjo žmonių, kurie būtų šalia.

O didžiausia bausmė man visuomet buvo išdavystė.

-Stengiesi, kad kiti manytų, kad supranti, ką darai, tačiau išties dažniausiai būni sutrikusi it vaikas, - Voltas šykščiai nusišypsojo ir palinko priekin, aš sulenkiau kelius ir iššiepiau dantis. – Esi tik dar vienas eilinis žmogus, nevertas dovanos, kurią gavo.

Sugriežiau dantimis ir atsispyriau nuo žemės.

Nežinau, kodėl tai padariau. Tūkstantį ir vieną kartą kartojau sau, kad nesileisiu išprovokuojama, tačiau štai – pasidaviau. Pasielgiau kvailai ir savanaudiškai.