Nesuvaldomas Pyktis

-10-

---Emilė---

Kaip pamišėlė muisčiausi, stengdamasi ištrūkti iš kažkieno stipraus glėbio, tačiau kažkas spaudė mane per stipriai. Ranka, uždengusi mano burną, uždengė ir nosį, todėl man ėmė trūkti oro.

Akyse ėmė tamsėti, pajutau, kaip mane apleidžia jėgos.

O tada tamsa.

...

-Kaip manai, jai tikrai viskas gerai? - pasigirdo susirūpinęs vyriškas balsas.

-Tikiuosi, - atsiduso kitas.

Stengiausi apsimesti, kad nepabudau. Per daug bijojau. Prisiminiau viską, kas buvo prieš man nualpstant.

-Ji nebemiega, - staiga pasakė antrasis balsas.

-Eeeei, - kažkas papurtė dešinę mano ranką. - Mes žinom, kad pabudaaai, - pirmasis balsas buvo juokingas.

Lėtai praplėšiau savo akis. Buvau kambaryje, bet tikrai ne savajame. Tai net nebuvo mano namai.

Apsižvalgiau ir nuraudau pamačiusi čia du vaikinus. Tikriausiai buvau žiauriai susivėlusi, nes juk miegojau.

Tada prisiminiau, kad šitie vaikinai - ne kokie nors mano moksladraugiai, o kažkokie žmonės, kurie mane... Pagrobė?

Skubiai atsitraukiau nuo jų ir prisitraukiau prie krūtinės kelius.

-Ei, - ramiai pasakė vienas jų, kuris atrodė vyresnis, - nebijok. Mes nieko nepadarysim. Mes ne tokie, kaip Arčis.

Susiraukiau. Apie ką jie kalba?

-Ar jūs... Pažįstate Arčį? - bailiai paklausiau.

-Na... - jiedu susižvalgė, - mes kaip ir jo broliai.

Prisiminiau, kaip Arčis kalbėjo apie savo šeimą. Bet jis minėjo tris brolius...

-Nesijaudink, viskas gerai, - raminamai pasakė jaunesnysis.

-Kodėl aš čia? - galų gale pasiteiravau.

-Nes Arčis nesusivaldė, - dėl vyresniojo vaikino paaiškinimo aiškiau nepasidarė.

-Kaip suprasti - nesusivaldė? - dar labiau sutrikusi paklausiau.

-Žinai... Tai nėra lengva, - vėl atsiduso vaikinas.

Ne. Jie tikriausiai juokauja.

-Gerai... Pradėkim iš naujo, - lėtai pasakiau. - Mano vardas Emilė, o jūs esat...? - paklausiau.

-Aaronas, - prisistatė vyresnysis.

-Leo, - šyptelėjo jaunėlis.

Jo šypsena buvo baltutėlė, o dantys - idealiai lygūs.

-Puiku. O dabar gal paaiškinsit, kaip suprasti, kad Arčis nesusivaldė?

-Oww, - teištarė jaunėlis ir pasisuko į Aaroną. - Jis jai nepasakė.

Okayyy. Jaučiuosi tarsi atsilikėlė.

-Supranti, tu esi... Hm... Vienintelė Arčio draugė čia, - smarkiai abejodamas pasakė Aaronas.

Kilstelėjau antakius. Ir?

-Na, jis veržėsi tave aplankyti, - pridūrė.

Gerai. Tai darosi keista. Na ir kas, kad Arčis norėjo mane aplankyti? Šie vaikinai keisti.

-Aaron, - kreipėsi Leo į brolį. - Manau, mums nelieka nieko kito, kaip...

Aaron linktelėjo, jam nė nebaigus sakyti.