Nesuvaldomas Pyktis

-12-

---Emilė---

-Eime, - Arčis atidarė man duris, ir aš, smalsiai dairydamasi, įėjau vidun.

Namas buvo įrengtas įdomiai, ir, manau, kad jam brangiai kainavo kai kurios jo detalės. Viduryje svetainės, į kurią patekau vos įžengusi pro duris, buvo patiestas sunkus minkštas kilimas. Pasienyje stovėjo antikvarinė spintelė, ant kurios stovinti vaza, be abejonės, buvo senovinė. Nė nekalbant apie palubyje kabantį krištolinį sietyną ir prie sienos stovinčią tamsiai rudos odos sofą.

-Patinka? – sukikeno Arčis, pastebėjęs mano žvilgsnį į už stiklo sudėliotus masyvius papuošalus. – Tai – giminės relikvijos. Siekia gal du šimtus metų atgal.

Stebėjau vieną iš papuošalų. Stora, masyvi grandinė, manau, buvo pagaminta iš aukso lydinio, o didelis apvalus pakabukas – tamsiai juodas, su didele raudona akimi. Nedrįsau spėti, kas yra raudonoji akis – nenorėjau tikėti, kad tai rubinas.

-Tuojau pakviesiu savo brolius, gerai? – pasiteiravo manęs, tarsi jam reikėtų mano leidimo.

Nedrąsiai linktelėjau Arčiui, ir vėl nusukau žvilgsnį į svetainę. Kietmedžio grindys atrodė nepaprastai tvirtos, tačiau, pažvelgusi įdėmiau, pamačiau keletą nedidelių įdubimų.

Kaip jis sugebėjo pramušti šitokias tvirtas grindis?

-Eime, - išgirdau tylų vaikino balsą, paskui jį sekė vos girdimi žingsniai. Po akimirkos į kambarį įėjo keturi vaikinai.

Trys jų sustojo, vos mane išvydę. Jų veiduose atsispindėjo nuostaba. Tik Arčis priėjo arčiau manęs ir paėmė mano ranką.

Krūptelėjau – tiek dėl fakto, kad jis palietė mano ranką, tiek dėl to, kad Arčio oda buvo beprotiškai šalta.

-Emile, - švelniai pasakė Arčis. Kiti trys vaikinai žvilgčiojo į mudu su neperprantamomis emocijomis – tai sutrikę žvelgė į mane, tai piktai dėbčiojo į Arčį. – Tai mano broliai – Laris, - tamsiaplaukis vaikinas santūriai man linktelėjo, - Aaronas, - parodė į juodaplaukį mėlynakį, - ir Leo, - paskutinis jų, jauniausias, atrodė pats maloniausias. Jis draugiškai man nusišypsojo.

Pasimetusi žvalgiausi, nes nesupratau, kodėl Arčis supažindina mane su savo broliais. Apsimečiau, kad stebiu lėtai siūbuojančią lempą.

-Gerai, Emile, mums reikia trumpam pasikalbėti su Arčiu, o tu pabūsi čia su Leo, gerai? – neužtikrintai manęs paklausė juodaplaukis, rodos, Aaronas.

Lėtai linktelėjau, žiūrėdama į jo akis tarsi užhipnotizuota. Šitas namas daro kažkokią keistą įtaką. Jaučiuosi beprotiškai rami, todėl mano veiksmai ir net mintys labai lėtos.

-Taigi, Emile... Kiek tau metų? – draugiškai pabandė palaikyti pokalbį Leo, kai kiti trys išėjo.

-Neseniai sukako septyniolika, - vangiai pasakiau. – Tau?

-Penkiolika, - šyptelėjo vaikinas. – Ar žinojai, kad...

Jis buvo nutrauktas garsaus riksmo.

-Po galais, jūs manėt, kad taip geriau! – girdėjau persiutusį Arčio balsą. – Nepagalvojot, kad galbūt man rūpi?! Dabar ji nė manęs neatsimena! Pagalvokit, ką darot, nes pažadu, kitąkart nesusitvardysiu! Ir kam reikėjo ištrint jai...

-Žinai, eime laukan, - skubiai pasiūlė Leo.

Papurčiau galvą. Piktas Arčio balsas tarsi ištraukė mane iš šio ramybės burbulo.

-Kas ten vyksta? – beveik vien lūpomis paklausiau.

-Nieko svarbaus, tiesiog Arčis su Aaronu ir Lariu dažnai pykstasi. Jie nėra labai...

-Emile, - švelnų Leo balsą nutraukė į kambarį įžengęs kitas Arčio brolis. – Eime.

Šitas vaikinas buvo kitoks. Jis nebuvo toks draugiškas, kaip Leo, netgi kitas jo brolis, Aaronas, man atrodė draugiškesnis. Šis nepratarė daugiau nė žodžio, be to, kai pasukau ne ton pusėn, jis šiurkščiai patempė mane atgal.

Galiausiai atsidūrėme kambaryje, kuris buvo panašus į darbo kabinetą. Atsisėdau priešais stalą, kai tuo tarpu Larry atsisėdo ant stalviršio.

-Gerai. Papasakok man, Emile, ar Arčis tau ką nors padarė?

Papurčiau galvą. Jis linktelėjo man, tarsi skatindamas tęsti.

-Naaa, jis su manimi buvo labai mandagus. Kai sužinojo, kad jo neatsimenu, jis iš manęs nesityčiojo ir ne..

-Tu jo neatsimeni? – pasitikslino tamsiaplaukis, jei neklystu, Laris.

-Ne. Visi sako, kad su juo susipažinau per gimtadienį ar mokykloje, bet aš to nepamenu, - paaiškinau, jausdamasi gana kvailai dėl prastos savo atminties.

-Gerai. Ar tau patinka bendrauti su Arčiu? Ar jautiesi su juo nejaukiai? – sutrikau nuo šio Lario klausimo.

-Ne. Viskas su juo gerai, juk jau sakiau, kad jis malonus, - pasakiau.

-Nebijai jo?

-Kodėl turėčiau jo bijoti? – nesupratau. Koks čia absurdas?

-Tiesiog atsakyk.

-Ne. Nebijau Arčio, jis nedavė tam pagrindo.

-Puiku. Rodos šį kartą jis išlaikė, - sau po nosimi suburbėjo Laris ir pakilo, ištiesdamas ranką ir man.

Vaikinas parvedė mane atgal jau geresnės nuotaikos, net pasiteiravo kažko apie mano šeimą. Džiaugiausi tokiu pokyčiu, tačiau tuopat metu ir nerimavau. Kodėl jis manęs to klausinėjo?

-Emile!– negarsiai sušuko Arčis ir ištiesė rankas į mane. Ignoravau tai ir tiesiog maloniai jam šyptelėjau. – Na, negi ką nors jai padariau? – atšiauriai paklausė Lario.

-Ne, - šis nunarino galvą, - suklydau, brolau. Niekada nemaniau, kad galėsi susilaikyti. Tai... nepanašu į tave.

-Nepanašu į ką? – pasiteiravau, paliesdama Arčio ranką.

-Jis tau papasakos, - linktelėjo Aaronas. – Galit eiti, - vyptelėjo Arčiui ir išleido mus pro duris.

-Apie ką jie kalbėjo? – susiraukiau, kai likom dviese.

-Papasakosiu tau. Dabar, - ryžtingai pasakė vaikinas ir ėmė vestis mane į mano namus.