Nesuvaldomas Pyktis

-27-

---Luka---

Sumirksėjau, bet ne iš nuostabos, o dėl vis dar spiginančios saulės. Šiek tiek skaudėjo plaučius, galvą, tačiau šiaip jau jaučiausi daug geriau, nei tada, kai gulėjau ir degiau viduje.

-Tai tas molinis daiktas? – spėjau.

-Taip, - patvirtino Konoras. – Tiesą sakant – Fernando nuopelnas. Jie su Edžiu pavaikštinėjo po miestą, pasitelkė į pagalbą Polą ir susekė tuos dingusius paauglius – Karlas sakė, kad tau kilo dėl jų įtarimų. Bent keli jų yra su kažkokia kita, sena gauja, - pranešė draugas.

Silpnai linktelėjau, šiaip ne taip pakeldama ranką prie savęs ir krūptelėjau pamačiusi, kad ji visut visa apibintuota – nebuvo palikta nė vieno nuogos odos lopinėlio.

-Kas per?..

-Atsivėrė daug žaizdų, - pratarė tarpduryje stovintis Nandas. – Būtum nukraujavusi. Bendromis jėgomis apibintavome beveik viską, ko nedengė drabužiai.

Išties – ant gelsvų mano marškinėlių buvo išplitusios didelės raudonos dėmės. Palietusi veidą supratau, kad vietomis jis taip pat apklijuotas.

-Ačiū, - padėkojau ir atsargiai atlupau tvarsčio kraštelį nuo kairės rankos. Oda buvo paraudusi, tarsi išgijusi po nudegimo, tačiau jau nekraujavo. – Kas buvo tame moliniame dirbinyje?

-Bekvapis rožių vanduo, - sausai atsakė Rėjus. – Neįsivaizduoju, kaip, tačiau tas daiktas, rodos, ne tik jame išmirkytas, bet ir skleidžia jį aplink. Niekas daugiau taip blogai nepasijuto, todėl tikriausiai tau bloga pasidarė dėl kontakto su juo, be to, išmiegojai naktį pasidėjusi jį ant spintelės greta lovos. Greičiausiai tai lėtai apkrėtė organizmą, tačiau tai pasireiškė tik mokykloje.

-Kur dabar tas Devonas? – pasakiau sugrieždama dantimis ir bandydama atsistoti, tačiau visi vaikinai sutartinai pripuolė ir nuvertė mane atgal.

-Ramiai, Lu, - sudraudė Etanas. – Mes nežinome nei kur jis, nei kur ji gauja. Jie gudriai slepiasi.

Kelias akimirkas piktai į jį žvelgiau, tačiau galiausiai nuleidau akis ir nusisukau į Karlą ir Edį.

-Ar buvote mokykloje?

Jiedu palinksėjo.

-Nė vienas iš dingusių taip į ją ir neatėjo, jų tėvai ir draugai išklijavo skelbimus visame miestelyje. Norima paskelbti komendanto valandą, nes dingo dar du žmonės, - davė ataskaitą Edis.

Likau šiek tiek priblokšta jo organizuotumo, todėl nusišypsojau ir tyliai padėkojau.

-Mums reikia juos surasti. Ir kuo greičiau, kol... kol jie nepridarė ko nors, ko vėliau gailėtųsi, - susilaikiau nuo didesnės savo baimės ir pasakiau kitą. – Reikia visų, kurie gali padėti. Ar bendradarbiaujate su Polu?

-Taip, pasikviečiau jį, kai ieškojome Makso Devono, - ramiai ištarė Nandas. – Jis atrodė gana malonus, na, bent jau nesistengė pabėgti.

-Gerai. Kaip su jo drauge? Ar jis nesakė ko nors dėl jos?

-Ji vis dar nelinkusi priklausyti gaujai, tačiau atrodo, kad sutiktų sudaryti paliaubas, - Fernandas gūžtelėjo pečiais.

-Reikia pasikviesti Polą, jei pavyks, jo merginą, ir budėti skirtingose miesto vietose. Juk jie negali visą laiką tupėti viduje. Kaip aptikote Devoną praeitą kartą? – paklausiau.

-Tiesą sakant, matėme jį ne mieste, - Edis papurtė galvą. – Mes išėjome į mišką, nes Rėjus liepė surasti kažkokį augalą. Fernandas susirado Polą ir, jiems grįžtant link manęs, jie sutiko Devoną, kažkokius dvynius, keletą kitų dingusių paauglių ir jauną moterį.