Nesuvaldomas Pyktis

-5-

----Luka----

Apsižvalgiau, norėdama įsitikinti, ar koridoriuje nieko daugiau nėra. Kai supratau, kad jis visiškai tuščias, pripuoliau prie vaikinų. Mačiau prispaustojo žvilgsnį į mane, o Karlas manęs nė nepastebėjo, tik dar labiau spaudė ranką prie vaikinuko kaklo.

Atsidūrusi už Karlo, nuplėšiau jo ranką nuo kaklo ir trenkiau jo kūną į spinteles. Kitas vaikinas susiėmė už gerklės ir pasilenkė, bandydamas atgauti kvapą. Dar kartą apsižvalgiusi, įsitempiau nebesivaldantį paauglį į vieną kabinetą, tada mečiau jį į sieną.

Vaikino nugara išlinko, ir jis stipriai vožėsi į grindis. Pagriebiau jo pečius ir prirėmiau prie sienos. Raudonos jo akys piktai naršė kambarį, kol galų gale nužvelgė mane. Vaikino kūnas purtėsi, jis vis dar bandė ištrūkti iš mano gniaužtų, tačiau tai buvo beprasmiška.

Pajaučiau įniršio bangeles, nuvilnijančias manimi. Žinojau, kad, man atsimerkus, mano akys nebebus įprastai rudos, jos taps tokios pat ryškiai raudonos, kaip ir šio vaikino.

Vis dėl to atsimerkiau. Akimirką vilkiškas jo veidas žvelgė į mane sutrikęs, bet tada pajaučiau, kaip jis atsileidžia. Pečiai, kuriuos vis dar laikiau, nusviro, vaikino akys tapo šokoladinės, o dantys tapo normalaus dydžio.

-Čia... Tu, - išspaudė.

-Gal paaiškinsi, kas čia buvo? Ir, - staigiai apsisukau, išgirdusi triukšmą už nugaros, - ką čia veiki tu?

Prismaugtasis vaikinas nejaukiu žvilgsniu žvelgė į mane, tarsi nesitikėjęs, kad užtiksiu. Tada atsitiesė, paėmė ant žemės numestą lempą nuo vieno stalo ir dar kartą pažvelgė į mane.

-Aš atėjau iš paskos, - sumurmėjo neaiškiai.

-Ir tai padarei, nes...? – garbės žodis, šita mokykla išvarys mane iš proto.

-Nes jis mano draugas? – labiau klausiamai išlemeno.

-Kaipgi kitaip, - prunkštelėjau. – Žinai, pradedu gailėtis, kad vakar tave išgelbėjau. Tu ką tik vos nenudėjai savo draugo, tu tikrai pavojingas visuomenei, - piktai pasakiau, kreipdamasi į Karlą.

-Aš... nieko nebūčiau jam padaręs, - jis kaltai nuleido akis.

-Taip taip, tik būtum jį uždusinęs ir palikęs jo lavoną tysoti vidurinės mokyklos koridoriuje. Viskas gi čia gerai, - papurčiau galvą. Iš kur atsiranda tokių kvailių?

-Tu manęs nė nepažįsti, - susiraukė Karlas, tarsi įsižeidęs.

-Oh, nejaugi? – nusišaipiau. – Tu esi Karlas Samersas, gyveni Linkolno gatvėj, 17 name, jis dviaukštis. Vilkolakiu tapai prieš maždaug metus, susipažinai su pora kitų tokių pat, pavyzdžiui – Etanu ir Džojumi. Nesenai, tikriausiai per klaidą, tapai alfa. Nemanau, kad išmokai su tuo susidoroti, - pasidygėjusi nužvelgiau jį.

-Iš kur...? – jis nė nebaigė klausimo.