Nesuvaldomas Pyktis

-39-

---Luka---

Jauniausias brolis buvo prilipęs prie manęs it šlapias lapelis. Iš to, kiek išgirdau bendraudama, supratau, kad Leo, kad ir koks būtų jo tikrasis amžius, vis dar yra pats naiviausias ir tyriausias. Pati tuo įsitikinau, kai jis tiesiogine to žodžio prasme glaudėsi prie manęs ir degančiomis akimis gaudė kiekvieną žodį, nesibaimindamas nė nuolatinės Nando draugijos.

Toks broliuko pasiryžimas ir noras būti kartu mane nuoširdžiai džiugino. Jis godžiai klausėsi visko, ką pasakojau, ir visai nesvarbu, kalbėjau apie tai, ką jis supranta ar atvirkščiai – apie savo ir dvynių reikalus. Buvo keistai šilta taip sėdėti ir jausti, kad jam įdomu, ką pasakoju.

Kai baigiau aiškinti broliams, kas mus čia atvedė – prie šio pokalbio daugiau ar mažiau prisijungė visi mano bendražygiai – durys prasivėrė ir grįžo Emilė. Vienoje rankoje ji nešė nemažą maišelį – užuodžiau skalbiklį, todėl supratau, kad ten drabužiai, kurių prašė Arčis. Kitoje ji kažką spaudė – negalėjau užuosti, todėl tiesiog laukiau.

-Mano kambaryje kažkas buvo, - tyliai pasakė mergina ir visi akimirksniu įsitempė. Arčis priėjo arčiau jos, rūpestingu žvilgsniu tyrinėdamas Emilės veidą. – Jis paliko štai ką, - ji ištiesė rankoje spaudžiamą daiktą ir popierėlį. – Manau, tai tau.

Supratusi, kad ji kreipiasi į mane, jau tiesiau ranką tai paimti, tačiau mane sustabdė pažįstamas vaizdas. Balsas ėmė drebėti.

-Voltas, - suurzgiau, bet tai pasirodė it inkštimas. – Negaliu to liesti. Praeitą kartą kurį laiką išgulėjau paralyžiuota.

-Po galais, - Nandas prasibrovė pro mane ir nužvelgė jau matytą vilko galvą. – Kaip jis taip greit mus surado?

Atsargiai, stengdamasi nė mažiausiu odos lopinėliu nepaliesti molinės figūros, paėmiau ant viršaus gulintį popierėlį. Rašysena nebuvo Volto – galėjau lažintis, kad tai Karolina. Ji taip pat niekada nepasižymėjo meile man, be to, lažinuosi, kad slapta tikėjosi, kad senasis alfa ją tikrai myli.

-Šitą daiktą reikia sunaikinti, - negalėjau net žiūrėti į molio gabalą. Net nusipurčiau, prisiminusi skausmą ir silpnumą, kurų jaučiau.

-Pasirūpinsiu tuo, - tarstelėjo Aaronas, perimdamas daiktą iš Emilės rankų. Mergina ištiesė man rankose laikomą maišą.

-Ačiū, - pasistengiau jai nusišypsoti, tačiau, manau, gavosi kažkas panašesnio į žmogaus, kuris palaidojo artimąjį, reakciją į užuojautą. Buvau pernelyg susirūpinusi Voltu.

Vis dėlto supratau, kad turiu persirengti, todėl užlipau viršun, į laikiną mano, Nando ir Etano kambarį. Nusitraukiau sukruvintus ir apiplėšytus marškinėlius ir mečiau juos į kampe stovinčią šiukšliadėžę. Išvertusi maišą pastebėjau, kad Emilė buvo atidi ir supratinga – čia buvo keletas marškinėlių, džinsai, kelios poros kojinių, megztinis ir net pora apatinių. Švilptelėjau, nes nebuvau pratusi prie tokio žmonių geranoriškumo, ir pasislėpiau drabužiuose. Šitame prakeiktame žemyne buvo vėsoka, todėl megztinis labai pravertė, nors ir buvo su kažkokio futbolo klubo logotipu.

Buvau tikra, kad brolio mergina žiūri į mane kreivai, bet po šitokio jos gerumo akto nebežinojau, ką galvoti. Na, visada buvau pakankamai protinga, kad suprasčiau, jog pasitikėjimą reikia pelnyti. Tiesa, šioje situacijoje negalėjau atrodyti labai patikima – atsiradau lyg iš dangaus ir dar atsitempiau nelaimių šleifą. Tikra vaikščiojanti problema.

Pavarčiau rankose telefoną, kurį sugebėjau išsaugoti – kelionės metu jis porąkart dužo, tačiau pakrautas dar įsijungė. Buvau prižadėjusi susisiekti su Karlu ar Edžiu, kai pavyks saugiai atvykti, bet dabar nebežinojau, ar noriu juos trukdyti. Jie ir taip turėjo bėdų – Bruno atsiuntė žinią, kad Voltas paliko miestelį ramybėje, bet jiems vis dar reikėjo sutvarkyti visa kita – pavyzdžiui tai, kad juos matė su dingusiais paaugliais. Būčiau galėjusi jiems padėti, jei nebūčiau pabėgusi.

Telefonas mano rankose ėmė garsiai plėšti kažkurį praeito tūkstantmečio hitą ir nuleidusi akis supratau, kad skambina Edis. Tas vaikis keistai mane jaučia.

-Klausau, - lėtai pasakiau, pakėlusi telefoną prie ausies.

-Lu, po galais, maniau, kad mirei, - priekaištingas jo balsas net privertė mane nusijuokti. – Kodėl nepaskambinai?

-Tik vakar pasiekėm tikslą, Edi, - tarstelėjau, klestelėdama ant lovos. – Vis dėlto Voltas lipa mums ant kulnų. Neįsivaizduoju, kaip jis suprato, kur mes – niekad nesakiau jam apie savo brolius.

-Lipa ant kulnų? – Edis sutriko ir išgirdau jo pusėje bruzdėjimą. – Kaip suprasti?

-Paliko raštelį mano brolio merginos namuose, - prikandau lūpą. – Nesvarbu. Mes susitvarkysime. Kaip sekasi jums?

-Po sunkių ir ilgų pokalbių pavyko įtikinti žmones, kad visi naujesni gaujos nariai, matyt, kartu buvo kažkokiame vakarėlyje ir ten įklimpo į narkotikų liūną. Žinau, kvaila istorija, bet tai geriausia, ką galėjau sugalvoti.

-Ne, skamba visai gerai, - paguodžiau. – Nesirūpink, Edi. Ir taip daug padedi. Ar matėt Polą ir Oliviją?

-Mhm, - vaikinas, rodos, pakeitė ranką, laikančią telefoną. – Jie padeda. Tiesą sakant, labai. Net Olivija nebeatrodo tokia priešiškai nusiteikusi. Manau, dar šiek tiek, ir jie prisidės prie gaujos.

-Pasistenkite. O mes pasistengsime išgyventi, - nenorom nusijuokiau. – Manau, man reikia eiti. Ačiū. Na žinai, kad paskambinai, - šyptelėjau.

-Visada, - Edis prunkštelėjo. – Lauksiu žinių.

Padėjau ragelį. Džiaugiausi, kad susipažinau su Edžiu, nors jis ir tebuvo žmogus. Tiesą sakant, mano akimis jis daug kur lenkė Karlą. Taip, vilkolakis buvo geraširdis, tačiau karštakošis, pernelyg valdomas emocijų. Tuo tarpu Edis, nors spirgantis ir energingas, šiek tiek labiau apgalvodavo dalykus.

-Atrodai keistai, - pakėlė antakius Etanas, kai grįžau į apačią. Žinoma – paprastai Kalifornijoj nešiodavau marškinius ir džinsinius šortus, tokią jie ir buvo įpratę mane matyti.

-Ačiū, Emile, - padėkojau, nuleisdama negirdomis Etano pastabą. – Skambino Edis, - pranešiau, pažvelgdama į savo grupelę, - sakė, kad einasi geriau, nei tikėjosi. Polas su Olivija padeda, rodos, Olivija šiek tiek nusileidžia mūsų idėjoms.

-Puiku, - Rėjus akimirksniu pagyvėjo ir pašoko ant kojų. – Reikia kuo greičiau atgabenti juos čia.

Net atšlijau.

-Nė neketinu, - net pati pajaučiau pasidygėjimą savo balse. Fernandas tyliai atsistojo ir švelniai prilietė mano dilbį tarsi mėgindamas nuraminti. – Rėjau, jie vaikai. Neketinu jų traukti iš namų vien todėl, kad padėtų man išnešti sveiką kailį. Jie jau bandė man padėti ir aš susimoviau. Nežadu to kartoti dar kartą.

-Tai ką tuomet darysi, Lu? – Rėjus susidėjo rankas ant krūtinės. Jo tonas buvo persunktas sarkazmo, tačiau žinojau, kad jam tai išties rūpi.

-Aš pamąsčiau, - tyliai tarstelėjau, atsisėsdama ant sofos ir paskatindama tai padaryti Fernandą. – Galbūt Bruno padėtų. Jis pažįsta daug žmonių – ir ne tik žmonių. Be to, ir pats nori sumedžioti Voltą. Tereikėtų jį nuvilioti toliau nuo miesto, kad nekeltų tokio pavojaus.

-Mes galėtume padėti, - Leo šoktelėjo priekin, tarsi visą šį laiką laukęs kažko panašaus. – Dar keturi žmonės jums praverstų, tiesa?

-Labai gražus pasiūlymas, - tyliai pasakiau, galvodama, kaip mandagiau atsakyti, - bet, Leo, ten skerdynės. Nematei, kas buvo praeitą kartą – atėjome jau gerokai apgiję.

-Mes ne vaikai, - brolis, rodos, įsižeidė.

-Aš ne dėl to, - papurčiau galvą. – Anksčiau su mumis buvo ir vaikinai, kuriems po šešiolika ar septyniolika. Aš turėjau omenyje tai, kad ten... daug kraujo. Kad ir kokia geležinė bebūtų jūsų savitvarda, negaliu kelti savo draugams dar didesnio pavojaus, kai jie ir taip gali žūti.

-Ar tu mus taip nuvertini? – Arčio tonas buvo skausmingas.

-Mes visi turime skaudulių, Arči, - pasakiau, atsisukusi į jį. Nejučia akyse susikaupė ašaros. – Aš taipogi.

-Ką turi omenyje?

-Mamą.