Gaudantys Bangas

38. Honua

Kitą rytą, po visų pasveikinimų ir dovanų atidarinėjimo, vaikščiojau po miestelį. Jaučiausi išsiilgusi šios vietos, kaip ir žmonių, kurie čia buvo beprotiškai draugiški. Miestas buvo ganėtinai atsinaujinęs, kelios parduotuvės pakeitusios savo vietas, kai kurios užsidariusios. Pastebėjau ir kelis naujus barus bei restoranus.

Atsirado ir nedidelis parkelis, visai netoli pagrindinio paplūdimio. Jame buvo daugybė suoliukų, nudažytų įvairiausiomis spalvomis. Sustojau prie vienos ledainės ir užsisakiau arbūzinių ledų su puodeliu kavos. Prisėdau ant vieno suoliuko. Šis buvo žydros spalvos. Pro mane vis praeidavo žmonės, kas skubėdavo link miesto pusės, o kas link paplūdimio. Kai kurie vedėsi šunis, o kai kurie vaikus.

Užsimerkiau ir atlošiau galvą. Bandžiau aprėpti visus aplink mane besisukančius garsus ir į plaučius įkvėpti kaip tik galima daugiau Haleiwa kvapo.

Prie ledainės išgirdau iki skausmo pažįstamą balsą, užsisakinėjant kavos. Bėda tame, jog nesugebėjau suprasti jokios kitos informacijos iš pokalbio, kadangi havajiečių kalba man vis dar buvo beveik kosmosas. Supratau kelis, pagrindinius dalykus.
Jis užsisakinėjo juodos kavos.

Kai pokalbis nutrūko, verčiau save nepakelti galvos ir nepažvelgti į jų pusę. Tai kainavo daugybę jėgų, kurios buvo bevertės.

Pažvelgiau į vaikiną, besisukinėjantį aplink ledainę. Šviesūs plaukai, kelios garbanos krentančios ant veido. Tos gilios žalios akys, nagrinėjančios viską, ką tik mato. Tos lūpos, kurios paskandindavo mane didžiausioje meilės jūroje ir po to norėdavosi dar. Viena jo ranka buvo nusėta tatuiruočių, kurių neprisiminiau. Pakėliau antakius, bandydama suprasti ar tai ta pati ranka, kurios petys buvo sužalotas nepataisomai. Raudoni šortai ir balti, trumpomis rankovėmis, marškiniai. Šyptelėjau.

-Viviana? - jo antakiai pakilo, pamačius mane. Nė nepastebėjau, kaip jis jau stovėjo tiesiai prieš mane, žiūrėdamas man tiesiai į akis.

-Everetai, - pakėliau savo kavos puodelį ir mostelėjau jam juo, lyg sakydama tostą. Šviesiaplaukis pavartė akis ir nusijuokė.

-Vis dar tokia pat keista, kokią ir prisimenu, - jo veide žaidė šypsenėlė.

Prunkštelėjau.

-Atsiprašau, praėjo kiek? - susiraukiau. -Keturi metai? - man nė nereikėjo klausti. Skaičiavau kiekvieną dieną. Everetas linktelėjo. -Tai čia dar labai mažas laiko tarpas, kad pasikeisčiau, - gūžtelėjau. Atsistojau, kad stovėtumėm vienas priešais kitą. -Bet šiaip, - nusišypsojau. -Man labai smagu tave matyti.

-Man taip pat tave, Viviana, - jis nusišypsojo atgal ir mes apsikabinome. Kai jo rankos apglėbė mano pečius supratau, ko iš tikrųjų buvau pasiilgusi. Jo naujas odekolonas bei drėgmės kvapas buvo susimaišę.

Atsitraukėmė vienas nuo kito, kai vaikinas turėjo pasiimti savo kavą.

-Nori pasivaikščioti? - paklausė. -Einu link paplūdimio, - mostelėjo.

-Dirbsi? - paklausiau.

-Dieninę pamainą, - linktelėjo.

-Žinoma, - palinksėjau ir ėmėme lėtai eiti link tos pusės, kur reikėjo vaikinui.

-Taigi, ką veikei visus tuos keturis metus? - paklausė jis, pažvelgdamas į mane.

-Keliavau, buvau susižadėjusi, išsiskyriau, buvau bejausmė ir vis dar tokia jaučiuosi, - tariau ir pažvelgusi į Everetą bei pamačiusi jo žvilgsnį nusijuokiau. -Tiesa ta, kad nesugebėjau nei karto išlaikyti savęs santykiuose, tad nusprendžiau nebesistengti. Keliavau ir nemačiau problemų.

Jis palinksėjo.

-O tu? - pasiteiravau.

-Taip pat keliavau, - tarė. -Buvau Šveicarijoje, - jo veidą nušvietė šypsena.