Gaudantys Bangas

29. Klausimai

-Kur buvote tą naktį, kai Mariana dingo, prieš trejus metus? – paklausė rimtos išvaizdos vyras. Iš jo žilstančių plaukų ir pavargusio veido, galėjai lengvai suprasti, kad šis darbas kainuoja daugybę nervų.

-Tą naktį su draugais rengėme vakarėlį, pagrindiniame name, - atsakiau ir gurkštelėjau vandens, iš plastikinės stiklinės, kurį įsiūlė kitas pareigūnas, man laukiant pokalbio.

-Kelintą valandą jūsų vakarėlis prasidėjo ir kelintą baigėsi?

-Trys metai, tai didžiulis laiko tarpas, - gūžtelėjau ir susiraukiau. –Tiksliai negaliu prisiminti, tačiau manau, kad prasidėjo apie aštuntą arba devintą vakaro, o baigėsi paryčiais, apie tris arba keturias.

Pareigūnas linktelėjo ir kažką pasižymėjo savo užrašinėje.

-Kada paskutinį sykį matėte Marianą? – jo akys žvelgė tiesiai į mane ir kūnu perbėgo šiurpuliukai. Pajutau skrandį apsiverčiant.

-Manau, kad tą pačią dieną, kaip visada, panašiai tuo pačiu metu, apie pietus, kai ji ateidavo tvarkyti namų.

-Manote? – pakėlė antakius.

-Atsiprašau, - papurčiau galvą ir pajutau, kaip ėmiau nervintis. –Turite suprasti, kad praėjo trys metai. Sunku prisiminti tokius dalykus, kurie nepadarė didžiulės įtakos mano gyvenime.

-Žinoma, atleiskite, - linktelėjo vyras. –Paskutinis klausimas. Ar Mariana niekad nesipyko su namo šeimininkais ar kuo nors iš jūsų draugų?

Papurčiau galvą.

-Niekada negirdėjau Arizonos mamos kalbų apie Marianą. Ji, žinoma, džiaugėsi, jog kažkas prižiūri jų namus, kol nieko nėra, tačiau jokių blogų atsiliepimų negirdėjau, - vyras vėl kažką pasižymėjo. –O dėl draugų, - gūžtelėjau. –Niekada nemačiau nieko besipykstant.

Pareigūnas linktelėjo ir atsistojo. Pasekiau jo pavyzdžiu ir jis ištiesė ranką su vizitine kortele.

-Ačiū, kad sutikote bendradarbiauti, jeigu kažką prisiminsite, kas galėtų padėti, prašau, susisiekite su manimi, - šyptelėjo ir aš paėmusi iš jo kortelę linktelėjau.

-Viso gero, - tariau ir išėjusi pro duris, uždariau jas po savęs.

Giliai atsidusau ir pajutau, kaip atsiplaiduoju. Prieš mane stovėjo draugai.

-Kaip sekėsi? – paklausė Isla.

-Gerai, - linktelėjau. –Eime, noriu dingti iš čia, - sušnabždėjau ir mes visi pasukome link departamento išėjimo, tačiau pamačiusi pažįstamą veidą, sustojau.

-Viviana, - Everetas nusišypsojo pamatęs mane ir pažvelgęs į draugus linktelėjo. –Sveiki.

-Labas, - Ari nusišypsojo, o Isla su Zaku pamojo. –Mes palauksim tavęs lauke, - kreipėsi į mane ir man linktelėjus, draugai išėjo, palikdami mane ir šviesiaplaukį vienus.

-Ką čia veiki? – paklausiau.

-Mane pakvietė pokalbiui dėl Marianos bylos, -atsakė. –O tu ką čia veiki?

-Esu čia lygiai to paties,- linktelėjau.

-Ar tave jau apklausė? – mačiau sumišimą Evereto veide ir galėjau jausti, jog vaikinas jaudinasi.

-Taip, gali nesijaudinti, klaus paprasčiausių dalykų, - prigludau prie vaikino ir giliai įkvėpiau jo kvapo.

-Everetai, - išgirdau kažkur girdėtą balsą ir atsitraukusi nuo vaikino pastebėjau link mūsų einantį jo dėdę.

-Sveiki, - nusišypsojau ir ištiesiau ranką. –Viviana.

-Pamenu tave, - nusišypsojo vyriškis ir apsikabino mane, paignoravęs mano ištiestą ranką. –Everetas labai daug apie tave pasakojo, - mirktelėjo atsitraukęs ir prisversdamas mane nusijuokti, o Everetą net šiek tiek parausti. –Aš Piteris.