Gaudantys Bangas

24. Mes niekad nekalbam apie tokius dalykus

-Jau! – sušukau ir sustabdžiau laiką. Everetas netrukus grįžo į krantą.

-Kiek? – paklausė ir atsargiai paguldė banglentę ant žemės bei ėmė šluostytis rankšluosčiu.

-Keturios minutes, dvidešimt, - atsakiau. –Pagerinai savo rekordą.

-Negerai, - papurtė galvą. –Mano laikas turėtų nesiekti keturių minučių. Pabandom dar kartą? – pakėlė žvilgsnį į mane.

-Everetai, mes jau čia visą dieną. Jeigu tu dar treniruosis, tau vėl skaudės petį, - tariau ir priėjau prie vaikino.

-Aš žinau, bet mano rezultatai prasti, - jis apkabino mane ir mano marškinėliai sušlapo nuo jo kūno.

-Tu ten eini laimėti ar eini sudalyvauti? – pakėliau antakius. –Ir pasitrauk, mano markinėliai šlampa, - atsidusau ir išsilaisvinau iš blondino glėbio.

-Mahina, - jis nusijuokė. –Nepyk. Ir gerai, einam namo. Aš padarysiu mums vakarienę, gerai? – paklausė.
Nusišypsojau ir linktelėjau.

X

-Man čia patinka, - atsidusau ir atsisėdau ant žemės šalia Hekilio, kad galėčiau jį glostyti.

-Tau patinka mano namai? – Everetas nusijuokė.

Linktelėjau. Namo vidus buvo baltos ir tamsiai raudonos spalvų mišinys. Puikiai derėjo ir juodos grindys. Modernūs baldai sukūrė prabangumo įspūdį.

-Taip. Nors nesu namie, jaučiuos, kad būčiau namuose, - atsakiau ir blondinas palinksėjo. Atsistojau ir priėjau prie vaikino, kuris pjaustė morkas.

Pačiupau vieną, o vaikinas pažvelgė į mane piktai.

-Atsiprašau, nesusilaikiau, - nusijuokiau.

-Kaip laikosi tavo draugai? – paklausė. Kadangi vaikinas nebeveda mums pamokų, jis nebemato mano draugų taip dažnai.

-Gerai, - linktelėjau. –Kai Kajus išvažiavo, pasikeitė atmosfera, galvoju grįžti atgal gyventi į namą.

-Nežinau kodėl, tačiau Kajus man nuo pat pradžios atrodė kaip visiškas nepritapelis prie jūsų grupelės, - Everetas pakėlė žvilgsnį nuo pjaustomų morkų į mane.

-Jis niekad pilnai ir nebuvo prie mūsų grupelės prisidėjęs, - gūžtelėjau. –Šiais metais jis buvo kviestas, nes dalyvavo atostogose prieš tris metus, - paaiškinau, o blondinas linktelėjo. –Ar galiu tau padėti? – paklausiau ir vaikino veide pasirodė šypsena.

-Nereikia man tavo pagalbos, Mahina, - jis tarė. –Padėjai man su treniruotėm, todėl šita vakarienė bus mano padėka tau, - nusijuokė ir aš palingavau galva.

Keletą momentų tylėjome. Stebėjau Evereto judesius, o jis susikaupęs bandė būti šefu.

-O kur gyvena tavo dėdė? – paklausiau.

-Koks dėdė? – susiraukė šviesiaplaukis, bet akių nuo keptuvės nenuleido.

-Tas, pas kurį leisdavai vasaros atostogas, - pavarčiau akis.

-Tas dėdė...

-Taip, tas, - linktelėjau, o Everetas nusijuokė.

-Na, pameni vyrą iš kurio pirkai elektrinę viryklę? – pakėliau antakius.

-Jis tavo dėdė? – paklausiau su didele nuostaba veide, o vaikinas nusijuokė.

-Taip, jis mano dėdė.

-Bet jis labai jaunas...

-Na, aš taip pat nesenas, - tarė tarsi būtų įsižeidęs, o aš nusijuokiau.