Gaudantys Bangas

28. Jausmai, keptuvės ir planai

-Galiu pripažinti, kad tavo sušiai skaniausi, - linktelėjo vaikinas ir aš nusijuokiau.

-Ačiū, ačiū, - tariau. Gulėjome ant pledo, tik šį kartą šalia namelio. Tamsoje valgėme sušius ir vaisius bei stebėjome žvaigždes.
Nepamenu, kada buvau taip atsipalaidavusi. Pajutau kaip šaltis perėjo per mano visą kūną.

-Šalta? - paklausė Everetas pastebėjęs, jog trinu delnus.

-Šiek tiek, - linktelėjau.

-Ateik, - tarė ir aš prisiglaudžiau prie Evereto šilto kūno. Blondinas apsikabino mane ir mes taip gulėjome keletą minučių tylėdami.

-Tu labai skaniai kvepi, - tarė man ir aš nusijuokiau.

-Ačiū? - susiraukiau. - O tu labai šiltas, - tariau ir abu prapliupome juoktis.
Pabandžiau su viena ranka pasiekti vyšnių, per vaikino kūną.

-Aš irgi noriu, jei galima, -tarė ir aš sukikenau. Paėmusi vieną vyšnią padaviau vaikinui, o pati sau pasiėmiau daugiau.

Taip gulėjome ilgai, dalinomės vyšniomis ir šildėmės vienas kito kūnais. Stebėjome vis didėjančias žvaigždes ir stebėjomes, kaip greitai prabėgo daugiau nei pusė vasaros.

-Ar jaudiniesi dėl pusfinalio? - paklausiau ir vaikinas linktelėjo.

-Brolis atvažiuos, pusfinalį stebės ir mano dėdė, tikiuosi viskas pavyks, - jis prikando lūpą, o aš nusišypsojau.

-Žinoma, kad pavyks.

-Tikiuosi, - linktelėjo.

-Ką galvoji veikti po konkurso? - paklausiau.

-Galvoju važiuoti pakeliauti, - pakėlė antakius vaikinas.

-Rimtai?

-Aha, - tarė. -Noriu pamatyt Australiją, Šveicariją ir panašiai.

-Aplankysi mane? - paklausiau ir Evereto šypsena šiek tiek išblėso, o galiausiai vėl grįžo.

-Žinoma, kad aplankysiu.
Palinksėjau ir padėjau galvą ant vaikino krūtinės.

-Dievinu būti su tavimi ir nenoriu galvoti, jog vasara neužilgo baigsis, - tariau ir pajutau Evereto pirštus ant savo nugaros. Jie raižė nematomas figūras.

-Tai negalvok apie tai, - tarė ir aš vėl pakėliau galvą, kad galėčiau matyti jo veidą.

-Per daug lengva sakyti...

-Rimtai, negalvok, gyvenk čia ir dabar su manimi, mėgaukis kiekviena minute.

Nusišypsojau, pasislinkau aukščiau, kad mūsų veidai būtų vienas priešais kitą ir palinkau arčiau Evereto. Stebeilijom vienas kitam į akis.

-Aš tave myliu, Everetai, - galiausiai tariau ir šviesiaplaukio veidas nušvito.

-Aš taip pat tave myliu, Mahina, - tarė šypsodamasis. Jis buvo pirmasis, kuris nutraukė mūsų žvilgsnių karą ir priglaudė savo saldžias lūpas prie maniškių. Nežinau kiek laiko praleidom susipynę ir neatsitraukdami vienas nuo kito.

Bučiuodama Everetą ir jausdama jo artumą supratau, jog buvau pasiilgusi žmogaus, kuris verstų mane jaustis saugiai. Buvau pasiilgusi žmogaus, kuris manyje sukeltų tokius jausmus.

X

Kitą rytą pabudau Evereto glėbyje, tarp šiltų antklodžių. Pro žaliuzes į kambarį sklido saulės spinduliai, gražiai mesdami šviesos ruožus ant šviesiaplaukio veido.

-Aš suprantu, jog esu be galo išvaizdus, - sumurmėjo vaikinas ir atsivertė ant nugaros. -Bet negalvojau, kad toks gražus, - nusijuokė. Supratau, kad jis turėjo omenyje mano stebėjimą.