Gaudantys Bangas

34. Skirkim laiko tik sau

Sėdėjau ant laiptelių, kurie leidosi žemyn į privatų paplūdimį ir sukinėjau žiedelį, besipuikuojantį ant mažylio piršto. Galvojau apie rytinį pokalbį su Everetu ir jau jaučiau pareinantį beprotišką ir nepaaiškinamą blogumą.

-Ką čia veiki? – prie manęs prisėdo Zakas.
-Pasakiau viską Everetui, - tariau, nė nepažiūrėdama į draugą. Šis apsikabino mane per pečius.

-Apgailestauju, jog tau iš vis kažką panašaus daryti reikėjo... Kaip reagavo?

-Jis buvo toks neišpasakytai ramus, jog mane nervino, - pažvelgiau į draugą ir šis palinksėjo.

-Visi į viską reaguoja skirtingai, Viv.
Pakraipiau galvą.

-Bet ar tai normalu?

-Kas iš viso mūsų gyvenimuose yra normalu, Viviana, a? – Zakas papurtė galvą.

-Niekas, - atsidusau. -Ar turėčiau dar kartą su juo šiandien pasikalbėti?

-Sakyčiau, duok jam šiek tiek laiko. Pasikalbėk rytoj, kai viskas bus susigulėję jo pasąmonėje.

X

-Teismas vyks Los Andžele, -tarė Arizona, perskaičiusi laišką. –Turime ten prisistatyti rugpjūčio penkioliktą.

-Ten nuspręs ir mūsų likimą? – paklausė Isla, o Zakas linktelėjo.

-Labai abejoju ar mums reiks sėst už grotų. Manau, mums skirs tik viešuosius darbus arba baudą.

-Tikiuosi esi teisus, - sumurmėjau ir pažvelgiau į vibruojančio telefono ekraną. –Klausau? – atsiliepiau.

-Susitinkam paplūdimyje? – išgirdau Evereto balsą ir nustebau, jog jis man skambino.

-Žinoma, - tariau ir netrukus pokalbis baigėsi. Greitu būdu susiruošiau, jog atrodyčiau bent jau kažkiek padoriau ir netrukus jau buvau pakeliui į paplūdimį.

-Labas, - pasisveikinau priėjusi prie vaikino, kuris sėdėjo ir stebėjo bangas.

-Sveika, - atsiduso, bet aš neprisėdau šalia, todėl vaikinas atsistojo. Nemačiau blondino akių, nes jas uždengė akiniai nuo saulės.

-Kaip laikaisi? – paklausė ir pažvelgė į mane.
Prikandau lūpą.

-Nežinau, kaip turėčiau, tokiu atveju, - gūžtelėjau ir jis linktelėjo.

-Suprantama...

Nelabai.

Jaučiausi nepatogiai, nes kalba tarp mūsų nesivystė, kas buvo neįprasta, o ir pati nežinojau kaip elgtis. Galvojau apie važiavimą namo, tačiau neprisiverčiau to padaryti.

-Jaučiuosi įskaudintas žinai, - atsiduso Everetas. Pažvelgiau į blondiną.

-Everetai...

-Ir jaučiuosi nekaip, kai pasižadėjau tau tiek daug, o tu nuo manęs slėpei tiek pat daug, - jo balsas buvo tylus, o iš sukąsto stipriai žandikaulio, galėjau pasakyti, kad jis nervinosi.

Nesumojau, ką pasakyti, todėl tylėjau.

-Bet negaliu vistiek nustoti apie tave galvoti, - jis nusiėmė akinius ir pažvelgė man tiesiai į akis. – Noriu būti su tavim ir noriu tave bučiuot...

-Daryk tai, - sušnabždėjau.

-Negaliu, - atsakė tyliai.

-Kodėl?

-Nes bijau, kad po kiek laiko dar kažkas paaiškės...

Atsidusau ir pasitryniau kaktą.

-Daugiau nieko nebeturiu, ką slėpti.

-Ar tikrai?

-Prašau patikėk manimi, kad tikrai nebeturiu, ko slėpti, - vėl atsisukau į Everetą ir atrėmiau jo žvilgsnį.

-Gal mums reikia laiko? – jis susiraukė ir nusuko žvilgsnį į vandenyną ir bangas. –Nes viskas per daug greitai įvyko...

-Gal.

-Tai būtų geriausia?

-Gal, - gūžtelėjau. Negalėjau galvoti, nenorėjau galvoti.

-Tada skirkim laiko tik sau, - jis paėmė mane už rankos ir supynė mūsų pirštus. –Gal, kai susidėliosiu mintis man bus lengviau.

-Taip, - tariau ir pajutau ašarą nuriedant skruostu. Jis priglaudė savo šiltas lūpas prie mano krumplių ir švelniai pabučiavo. Norėjau prisiliesti, prisiglausti ir pabučiuoti jį, tačiau nespėjau. Jis jau tolo, o galiausiai įsėdo į automobilį ir nuvažiavo.

Prisėdau ant smėlio ir užsikukčiojau, kaip pastaruoju metu sprendžiu savo visas problemas.

X

Stovėjau minioje, tarp draugų, kurie nieko nežinojo apie mano ir Evereto pertrauką, ir stebėjau varžybas. Po kol kas krito trys dalyviai, tad Everetas jau buvo ketvertuke.

-Esu įsitikinusi, jog Everetas turėtų surinkti daugiausiai taškų, - tarė Arizona ir Timūras linktelėjo, jai pritardamas.

-Tikėkimės, jog jam kažkas nepakiš kojos,- tarė Markas, o Taironas nusijuokė.

-Nebent ryklys,- pagūžčiojo Evereto jaunesnysis brolis.

Kadangi Eereto draugai ir brolis su dėdė stovėjo šalia mūsų, supratau, kad jie nežino, kad mes su Everetu esame pertraukoje.

-Ar gerai jauties? – paklausė Isla, pastebėjusi, jog pastoviai trinu kaktą.

-Man labai bloga,- tariau ir ji linktelėjo.

-Gaila, neturiu vaistų.

-Man jų ir nereikia, - tariau. Jeigu ir toliau taip vartosiu vaistus, turbūt tapsiu priklausoma. Nuo paskutinio mūsų su Everetu pokalbio praėjo kelios dienos. Ir per visas patyriau skaudžiausią ir labiausiai nervinančią migreną gyvenime.

-Žiūrėkit, kitas bus Everetas, - pranešė jo dėdė.

Labai tikėjausi, jog vaikinui pasiseks ir jis gaus daugiausiai taškų, to jis ir nusipelnė. Evereto pradžia buvo puiki, stebėjau jo profesionalus judesius ir tuo pačiu metu vis žvilgčiojau į laiką. Kadangi padėjau jam ruoštis šitoms varžyboms žinojau, jog laikas jo puikus.

Tačiau prieš patį paskutinį judesį jis pakėlė galvą, jog pažvelgtų į minią, o tai privertė jį netyčia nukrypti nuo kelio. Netrukus Everetas krito į vandenį, trenkdamasis į akmenis.

Visą tai stebėjau sulaikiusi kvapą, o tada viskas vyko kaip pagreitintame filme. Visa grupė žmonių, kurie stebėjo varžybas sukilo. Komisijos nariai taip pat kaip ir banglentininkai varžovai. Evereto brolis, dėdė ir draugai prasiveržė į priekį, o gelbėtojai jau bėgo gelbėti šviesiaplaukio. O aš negalėjau pasijudinti iš vietos ir nieko pasakyti.

Mačiau paniką ir sujudimą prieš save, tačiau nesugebėjau pajudėti iš vietos.

xxxx

labai laukiu jūsų komentarų🌊