Gaudantys Bangas

3.Imbieriniai guminukai

Koks jausmas, kai pamatai žmogų paskutinį kartą?

Nežinau, kadangi niekad nemačiau jokio žmogaus paskutinį kartą. Na, gal vieną, tačiau nežinojau, jog tai paskutinis mūsų susitikimas, todėl nenusiteikiau taip lyg matyčiau jį paskutinį kart.

Būtent todėl, man neatrodė, jog esu kažką mačiusi paskutinį kartą.

Esu įsitikinusi, jog nieko nėra geriau už tikėjimą, jog tai buvo nepaskutinis kartas.

Stovėjome Honolulu oro uoste ir laukėme savo bagažo. Žiūrėjau į Zako pasidalintą nuotrauką „Instagram" su manimi ir Arizona bei bandžiau susitaikyti su tai, jog mano plaukai dabar šviesiai violetiniai. Nuotraukoje atrodė, jog buvau su peruku, todėl sukikenau.

Zakas sėdėjo per vidurį ir šypsojosi kamerai, Arizona laikė šampano taurę ir apsimetė, jog gėrė iš jos, o aš buvau uždengusi pusę savo veido su knyga, kurią skaičiau. Po nuotrauka buvo užrašas: „Havajai, saugokitės!".

Peržvelgiau komentarus ir nusijuokiau. Viena mergina iš mūsų buvusios mokyklos pakomentavo: „Kas atsitiko Vivianos plaukams?!", o kiti linkėjo gerų atostogų .

-Kas nutiko mano plaukams? - paklausiau ir užrakinau telefoną.

-Aš taip pat nesuprantu, - Zakas nusijuokė. -Kai paskutinį kart matėmės tavo plaukai buvo balti, - jis gūžtelėjo.

-Nepradėkit, - pavartė akis Arizona ir pagriebė savo lagaminą.

Pasukome link išėjimo iš oro uosto.

-Kada atvyks Isla? - paklausė Zakas.

-Ji turėtų, - Arizona pažvelgė į savo laikrodį ant kairiojo riešo. - Jau būti atvažiavusi į namą.

-Iš kur ji gavo raktus? - susiraukiau.

-Mama paliko atsarginius raktus artimiausiems kaimynams ir pranešė, kad atvažiuos Isla jų pasiimti.

Linktelėjau. Išsinuomavome atvirą džipą ir išėjome į lauką. Vos įžengus į lauką, mane apakino ryški saulė, šiltas oras paglostė veidą ir nusišypsojau pati sau.

-Jau buvau pasiilgusi šitokio oro, - tariau.

-Iš dalies San Franciske viskas labai panašu, - nusijuokė Zakas.

-Ne tai turiu omenyje, - atsidusau ir padaviau Zakui savo lagaminą, jog įkeltų į bagažinę. Įsėdau į džipą ir užsisegiau. Netrukus pajudėjome iš vietos ir pasijaučiau laisva kaip niekad, kai mano plaukus kedeno švelnus vėjelis ir mes visi dainavome dainas, kurių žodžių nemokėjome.

-Maždaug po pusė valandos būsime Haleiwa'oje, - nusišypsojo Arizona. -Būsime namuose, - paskutinius du žodžius ji ištarė tyliai, nes žinojo, jog nei Zakas, nei aš tos vietos nebelaikėme namais, po tos vasaros.

X

Namas buvo šiek tiek atskirtas nuo kitų namų, kadangi stovėjo prie miškelio ir turėjo privatų priėjimą prie paplūdimio. Namas buvo suręstas iš rąstų, vieno aukšto ir ilgas. Jame buvo keturi miegamieji, trys vonios kambariai, didžiulė svetainė su išėjimu į terasą, nuo kurios vaizdas atsivėrė į vandenyną, ir virtuvė.

Prie namo stovėjo dvi mašinos. Viena buvo Islos, nes ji, kaip minėjo Arizona, jau turėjo būti čia, o kita turėjo būti tik vienintelio žmogaus.

Kajaus.

-Kajus jau čia, - tarė linksmai Zakas. Jis skrendant prasitarė, jog su pusbroliu nebendravo jau daugiau nei metus, todėl tikrai turės apie ką kalbėti.

O apie ką kalbėsiu aš?

Vos mums trims įžengus į svetainę, pamačiau šviesiaplaukę merginą, kuri nei kiek nebuvo panaši į senąją Islą, kurią prisiminiau.

-Viviana! - mergina sušuko ir išplėtusi akis pribėgo apsikabinti. Nusijuokiau.

-Isla!

-Praėjo kiek? Gal trys metai? - ji atsitraukusi pažvelgė į mane ir papurčiusi galvą dar kartą nusijuokė. -Be to, tau labai tinka violetiniai plaukai, - ji mirktelėjo viena akimi.

-Ačiū, tau taip pat labai tinka nauja šukuosena, - šyptelėjau. Merginos trumpų plaukų nebebuvo nei kvapo. Jos natūralūs, šiaudų spalvos plaukai buvo labai gražiai susibangavę ir spindintys. Visad pavydėjau draugei jos palukų.

-Dėkui, - ji pasimaivė ir nuėjo pasisveikinti su Arizona. Pastebėjau, kad prie jos nebestovėjo Zakas, apsisukau ir pamačiau, jog jis jau kalbasi su vaikinu, kuris stovėjo nugara į mane.

Nors mačiau tik rudaplaukio nugarą, maniau, jog apmirsiu stovint toje vietoje. Prieš akis išniro vaizdas, kai vieną naktį, mačiau Kajų žiūrint pro langą, kol aš apsimečiau, jog miegu. Jis atrodė toks susimąstęs ir toks jaunas, jog bijojau kažką pasakyti.

Prisiverčiau prieiti arčiau vaikinų ir norėjau pasisveikinti, tačiau nespėjau padaryti to pirma.

-Ana, nemačiau tavęs šimtą metų, - šios pravardės negirdėjau šimtą metų...

Kajus nusišypsojo ir nusijuokė, žinodamas, kaip nekenčiu šio pasakymo. Nusivaipiau.

-Kajau ir aš tavęs pasiilgau, - nusijuokiau ir apsikabinau vaikiną. Jis kvėpėjo lygiai taip pat, kaip prieš tris metus. Vyriškas odekolonas ir imbieriniai guminukai, kuriuos vaikinas taip mėgo.

-Guminukų? - pakėlė antakį ir ištiesė pakelį tų pačių imbierinių saldumynų. Suraukiau nosį ir papurčiau galvą, o Kajus tik nusijuokė.

Zakas ėmė kalbėti. Aš nedalyvavau pokalbyje, tačiau niekaip negalėjau nustoti žiūrėti į rudaplaukį. Jo veidą puošė apvalūs akiniai, kurie atrodė stilingai, tos pačios šviesiai rudos akys tyrinėjo pusbrolio veidą. Lūpose žaidė šypsnis, duobutės išryškėjusios. Kas labiausiai nustebino, tai, jog vaikino nesuvaldomi plaukai buvo nukirpti ir padažyti sruogelėmis. Buvo šiek tiek šviesių sruogelių ir šiek tiek rudesnių nei įprasta.

-Kajau, ar čia tu? - iš minčių mane prikėlė Arizonos balsas.

-Arizona? - susiraukė Kajus ir netrukus draugai abu nusijuokė.

-Negaliu patikėti, jog tu tapai Hariu Poteriu, - garsiai nusistebėjo Arizona ir mes visi sukikenome.
Isla priėjo prie Zako ir stipriai apkabino vaikiną.

Stebėjau draugus iš šalies ir šypsojausi. Labai seniai mačiau kelis iš šių žmonių, todėl mano gyvenime kažko trūko. Ir tik dabar supratau ko.

xxxx

dovanoju (papildomą) naują dalį anksčiau, nes skaitytojų vis daugėja, o ir keli komentarai praeitoje dalyje, mane pradžiugino<3

iki rytojaus!

vote&comment✌🏼

puff_0✨