Gaudantys Bangas

31. Bijai?

-Viviana, aš atsiprašau, - tarė Arizona, pasivedusi mane į šalį nuo visų, kurie sėdėjo prie svetainės stalo ir valgė užsakytą taivaniečių maistą. –Nenorėjau to pasakyti, tiesiog, man išsprūdo.
Linktelėjau.

-Viskas gerai, - atsidusau.

-Tikrai? – draugės veidas nušvito.

-Neslėpsiu tikrai mane įskaudinai, - linktelėjau. –Bet suprantu, jog mums visiems pasitaiko tokių momentų.

-Džiaugiuosi, kad supranti.

-Bet jeigu mes toliau bendrausim, nežinau ar noriu su tavimi toliau dalintis savo paslaptimis, - tariau ir Ari šypsena vėl dingo.

-Viv...

-Suprask mane, prašau, - tariau ir priėjusi apsikabinau draugę. –Myliu tave.

-Aš tave taip pat, - šyptelėjo.
Netrukus grįžome prie draugų stalo ir aš atsisėdau šalia Evereto, kuris sutiko pasilikti. Niekas nekalbėjo apie tai, kas čia nutiko anksčiau ir jaučiausi dėkinga. Arizona vėl ėmė šypsotis, o aš jaučiausi laisva. Laisva nuo to, kas mano pėčius slėgė jau kurį laiką. Tačiau atsikračiau dar ne visko.

X

-Kaip manai ar man pavyks užimti bent jau trečią vietą? – paklausė Everetas, kai jau beveik mirinėjau nuo miego trūkumo.

-Užimsi ir pirmą, -tariau mieguistu balsu.

-Nemanau, - atsiduso. –Tas, kuris manęs vos nenurungė pusfinalyje, buvo ganėtinai geras, - garsiai galvojo vaikinas.

-Everetai, - atsidusau. –Nesijaudink ir viskas pavyks.

Šviesiaplaukis atsiduso.

-Tikiuosi nemeluoji.

-Tikiuosi eisi miegoti, - tariau, prajuokindama blondiną. Jis apsikabino mane ir panardino savo veidą mano kaklo linkyje.

-Tu drąsi, - tarė nustebndamas mane.

-Kodėl taip manai?

-Yra tam daug priežasčių. Mano manymu esi ne tik drąsi, ber ir stipri bei tvirtesnė nei bet koks, mano pažįstamas žmogus, - pabučiavo man į kaklą ir per kūną pajutau nubėgant šiurpuliukus.

X

-Laikas, - sušukau ir išjungiau laikmatį. Netrukus į krantą išbėgo Everetas, banglentę tempdamas su visiškai kita ranka nei įprastai. Iškart pastebėjau skausmingą miną jo veide.

-Kas nutiko? – išplėčiau akis ir priėjau prie šviesiaplaukio.

-Petys, - atsakė ir sukandęs dantis numetė banglentę ant žemės. Paspaudžiau vietą, už kurios vaikinas buvo susiėmęs ir jis netrukus atsitraukė su skausmo persmelktu veidu.

-Labai skauda? – paklausiau. Žaizdos nesimatė ir esu tikra, kad jos nė nebuvo.

-Skauda, - linktelėjo ir prisėdo ant smėlio. –Bet išgyvensiu, - atsiduso ir iki pusės nusivilko banglentininko kostiumą.

-Turėtum nuvažiuoti apsilankyti pas daktarą, - tariau ir prisėdau šalia vaikino.

-Negaliu.

-Everetai, jeigu nepasirodysi gydytojui, gali dar labiau prisidirbti, - atsidusau ir jis karčiai nusijuokė.

-O jeigu nuvažiuosiu, man bus uždrausta dalyvauti varžybose. Taigi, ačiū ne, geriau pakentėsiu iki sekmadienio, - papurtė galvą ir aš supratau, jog jo nuomonės nepakeisiu, kad ir kaip norėčiau.

-Aš nenoriu...

-Koks skirtumas, Viviana? – mačiau pyktį besikaupiantį Evereto žvilgsnyje. –Vis tiek nieko nepakeisiu.