Gaudantys Bangas

20. Nepaleisk

-Mama, - atsidusau ir prisipyliau kavos puodelį.

-Nagi, Vivi, - ji pakilnojo antakius ir aš nusijuokiau. Kalbėjomes apie dviešimt minučių telefonu, su vaizdu, ir visą laiką buvau kažkur išskridusi, tad mama ėmė įtarinėti apie kažkokį vaikiną, užkariavusį mano mintis. –Ar tai Kajus? – ji susiraukė ir papūtė lūpas nepatenkinta. –O gal Zakas? –išplėtė akis ir rūsčios minos neliko.

-Ne, mam, - papurčiau galvą.

-Tada kas? – mama pakėlė antakius ir pasirėmė galvą ranka. Jos šviesūs plaukai buvo supinti į kasą, o lūpos padažytos raudonai, ji pati vilkėjo baltą suknelę, nes ruošėsi eiti su tėčiu į pasimatymą.

-Niekas, - tariau ir pasitryniau akis. –Mama, kai tikrai būsiu įsitikinusi, tu būsi pirma, kuri sužinos apie tai, - atsidusau ir ji linktelėjo.

-Gerai, prisiminsiu tavo žodžius, - prisimerkė ir netrukus nusijuokė. –Dukrele, nepyk, turiu eiti, tavo tėtis jau lauks manęs.

Atsisveikinusi su mama, persirengiau į tinkamus rūbus ir išėjau pasivaikščioti.

X

-Ar galiu pasiūlyti ledų?

Pakėliau akis nuo skaitomo laikraščio į balso savininką ir nusišypsojau. Prieš mane stovėjo Everetas, prie jo stovėjo Hekilis ir vizgino uodegą.

-Žinoma, - linktelėjau.

-Ir kokių gi norėtum, madam?- jis pakėlė antakį.

-Ah, madam, - palingavau galva. –Kur dingo Mahina? – susiraukiau.

-Ir kokių ledų norėtum, Mahina? – Everetas paklausė ir ištiesė man šuns pavadėlį.

-Su mangu, - tariau ir jis linktelėjęs nuėjo link kioskelio, šalia kurio sedėjau. Hekilis stebėjo, kaip jo šeimininkas eina tolyn, o po to atsisuko į mane.

-Hekili, - paglosčiau šunį ir jis nulaižė man veidą. –Fu, bet tu labai mielas, - apsikabinau šunį.

-Smirdėsi šunimi, - ištarė Everetas ir atsisėdo ant suoliuko šalia manęs.

-Bet jis labai mielas, - atsidusau ir atsitraukiau nuo šuns.

-Bet tu smirdėsi šunimi, - šviesiaplaukis suraukė nosį ir aš nusijuokiau.

-Turėtum būt pripratęs prie šio kvapo, tad tau nesmirdėsiu, - gūžtelėjau ir vaikinas nusišypsojo bei ištiesė ledus vaflyje.

-Ačiū, - linktelėjau.

-Ką veikei vakar? – paklausė.

-Buvau vakarėlyje, - atsakiau. –Susipažinau su garbanium, parvėžiau prasigėrusius draugus namo ir svajojau apie ką nors kitą nei buvimą ten, - pavarčiau akis. –Na, pripažinsiu buvo smagios tik penkiolika minučių, kai šokau.

-Garbanium? – jis pakėlė antakį ir įtariai pažvelgė į mane.

-Natanielis, - bandžau sulaikyti šypseną, kuri kilo dėl akivaizdžiai matomo vaikino pavydo. –Jis gėjus, - pridūriau. –Kalbėjomes apie berniukus, - pakraipiau galvą ir Everetas kostelėjo bei palinksėjo. –O ką veikei tu?

-Na, kaip sakiau taip ir dariau, pusė dienos dingo, nes pramiegojau, o kitą dalį praleidau nieko neveikdamas.

-Norėčiau ir aš nieko neveikt, - atsidusau. –Bet su kuo nors, - tariau ir išgirdau Evereto juoką. –Kodėl juokies?

-Nes tu dabar vieki nieką su manim, - jis gūžtelėjo.

-Ne tai turiu omenyje.

-Tai, ką turi omenyje? – jis pakėlė antakius.