Gaudantys Bangas

10. Pasiruošimas

Įsisupau dar smarkiau į antklodę ir sudrebėjau. Kodėl taip šalta? Pramerkiau akis ir pastebėjau, jog palikau atviras balkono duris.

Atsistojau ir pajutau, kaip apsisuko galva. Šiaip ne taip uždariau balkono duris ir pažvelgiau pro langą. Lauke buvo apsiniaukę, o tolumoje tamsūs debesys dengė pusę dangaus. Saulės nesimatė, o ir medžių viršūnes draskė vėjas.

Apsirengusi ir susišukavusi nusprendžiau išeiti iš kambario, kai išgirdau triukšmą virtuvėje.

-Bro, ką padarei Viv? – girdėjau Zako balsą.

-Nieko, - Kajus atisduso.

-Na, vakar kažkas tikrai įvyko, nes ji nuskubėjo į savo kambarį ir net nepalinkėjo ramios nakties, - į pokalbį prisijungė Arizona.

-O ji tai daro, žmogau, - caktelėjo liežuviu Zakas.
Įėjau į svetainę ir visi nustiro. Ir gerai.

-Palikit Kajų ramybėje, - tariau, norėjau pažvelgti į vaikiną tačiau neprisiverčiau pakelti žvilgsnio į jį. –Mes kalbėjomes, o daugiau ne jūsų reikalas.

-Atsiprašom, - tarė Zakas ir priėjęs pataršė mano plaukus. –Mes tik nerimavom, jog šitas, - jis moselėjo ranka į Kajų, kuris sėdėjo prie baro. –Kažką pridirbo ir tu norėsi važiuot namo.

-Viskas gerai, - tariau ir mačiau, jog draugų neįtikinau. –Tikrai. Man viskas gerai.

-Na, tada šaunu, - galiausiai tarė Arizona. –Šiandien pradėsime darbus ir važiuosime ieškoti, ko reiks kelionei.

X

-Vieną porciją kokosinių ledų ir kavos su pienu išsinešimui, - tariau maloniai pardavėjai, kuri kalbėjo angliškai.

-Gerai, vardas? – ji paklausė ir paėmė ledų indelį bei markerį.

-Viviana, - atsakiau ir ji susiraukė.

-Riviana?

-Ne, - papurčiau galvą. –Viviana, - pakartojau savo vardą tik šiek tiek lėčiau. Galiausiai padavėja palinksėjo ir aš susimokėjusi prisėdau prie stalelio, visai čia pat įėjimo.

Išlanksčiau sąrašą su daiktais, kuriuos šiandien turėsiu supirkti ir atsidusau. Čia buvo daugiau nei trisdešimt daiktų, kai kurių reikėjo po penkis ar net daugiau. Šiandien bus sunki diena. O ypač žinant, jog net neįsivaizduoju kur reiktų rasti tempimo lyną arba viryklę.

-Mahina, - pakėliau akis į besišypsantį Everetą ir nusišypsojau vaikinui. –Ką čia veiki?

-Laukiu ledų ir kavos, - gūžtelėjau. –O tu?

-Užėjau rytinės kavos po pasivaikščiojimo, - atsakė ir mostelėjo pro langą. Šalia suoliuko pastebėjau šunį. Italų mastifą.

-Čia Herili? – išplėčiau akis.

-Hekili, - pataisė vaikinas ir nusijuokė. –Bet taip. Čia jis.

-Koks gražus, - tariau susižavėjusi. Šuo buvo keistas, tačiau tokio tipo man buvo mieliausi. Jie turėjo tą surauktą snukutį ir be proto garsiai šnopavo. Nors jie atrodė agresyvus, jie vieni mieliausių šunų pasaulyje.

-Galiu prisėst? – paklausė Everetas ir parodė į turščią kėdę, priešais mane.

-Žinoma, - linktelėjau ir nusišypsojau. Šviesiaplaukis prisėdo ir pavelgė į mano sąrašą.

-Pranešė apie uraganą? – jis susiraukė.

-Ne, - nusijuokiau. –Draugai užsimanė važiuoti ir apžiūrėti šią salą, tad turiu supirkti kelis daiktus, - paaiškinau.