Gaudantys Bangas

21. Paranoja?

***

Visą vakarą prašokome, aš sukausi su nepažįstamaisiais „šokių aikštelėje“, Zakas plepėjo su merginomis. Isla ir Arizona sukosi šokio ritmu su manimi. Akies krašteliu mačiau, kaip Kajus nenuleido žvilgsnio nuo manęs.

-I can't feel my face when I'm with you
But I love it, but I love it, oh.

Dainavau ir nejaučiau jokios gėdos. Senai norėjau taip atsipalaiduoti.
Po maždaug penkiolikos minučių nusprendžiau palaikyti kompaniją Kajui.

-Kodėl nešoki? – paklausiau ir prisiglaudžiau prie vaikino.

-Nes nemoku, - jis gūžtelėjo ir padavė vieną popierinę, raudoną stiklinę man.

-Eik tik, - nusijuokiau. –Eime iš čia?
Rudaplaukis pakėlė antakius.

-Kur?

-Nežinau, - gūžtelėjau. –Iš čia. Kur mažiau triukšmo.

-Eime, - linktelėjo ir paėmęs mane už rankos, išsivedė per žmonių minią iš namo. Šį kart linksminomes ne priestate, o pagrindiniame name. Nusprendėme, jog priestato geriau šįkart neliesti, nes ten buvo sunešti visi brangūs Arizonos tėvų daiktai.

Mano plaučius pasiekė gaivus nakties oras. Stovėjau ir žiūrėjau į Kajų, o jis į mane. Nei man, nei jam nereikėjo šnekėti. Užteko žvilgsnių. Šypsojausi ir norėjau kuo geriau įsiminti šį momentą.

-Aš negaliu tavęs išmest tavęs iš savo galvos, - jis tarė. –Tavo meilė vienintelis dalykas apie kurį galvoju.
Ėmiau kvatoti.

-Ar čia tik ne Kylie Minogue dainos žodžiai? – prisimerkiau ir vaikinui linktelėjus ėmiau dar labiau juoktis.

-Viviana! – apsisukau ir pastebėjau Zaką, kuris man rodė, jog prieičiau.

-Ką? – susiraukiau. Draugo veide mačiau sumaištį, jis atrodė lyg pamatęs vaiduoklį.

-Ateikit čia, - tarė tyliai ir nuėjo link pagrindinio priestato įėjimo.
Nuskubėjau paskui Zaką, jaučiau, jog už manęs eina ir Kajus.

Įėjus į priestatą mane pasiekė sūrus geležies kvapas. Pajutau kaip skrandyje viskas apsiverčia. Susiraukiau ir parodžiau Kajui, kad uždarytų duris.

-O dieve, - girdėjau Islos kukčiojimą.
Tik žengus į virtuvę mane pasitiko sutrikę, skausmo ir nevilties kupini žvilgsniai. Ant kilimo pastebėjau tamsias dėmes, neskubėjau daryti išvadų, nes name buvo tamsu, o ir mano rega nebuvo pati geriausia. Tačiau pamačiusi kūną netoli Arizonos kojų mane persmelkė bloga nuojauta, o nuo vaizdo dar labiau supykino.

***

Giliai įkvėpiau ir įjungiau naktinę lempą. Nusibraukiau nuo veido dėl prakaito prilipusias sruogas ir kelias ištryškusias ašaras. Pasirėmiau galvą ir sušnurkščiau nosimi.

Kodėl aš vėl tai sapnuoju? Žinojau, jog daugiau nebeužmigsiu, todėl nuslinkau į virtuvę ir pasitaisiau žalios arbatos.
Grįžusi į lovą, pačiupau Evereto duotą knygą apie kažkokį detektyvą ir paskendau kitame pasaulyje iki pat tol, kol už lango nušvito.

„Šiandien pamoka, tikiuosi nežadi praleisti.“ – perskaičiau žinutę nuo Islos. Paklausiau, kodėl ji mano, kad turėčiau praleisti, o ši paaiškino, jog Zakas ir Kajus pamoką nusprendė praleisti, nes važiuos į Honolulu.

„Nepergyvenk, pamokos nepraleisiu. Neturiu noro praleisti dieną nieko neveikdama.“ – atrašiau ir padėjusi telefoną ant staliuko, nuskubėjau ruoštis dienai.