Gaudantys Bangas

21. Paranoja?

X

Sutikusi drauges, einant link paplūdimio, galutinai supratau, jog mano nuotaika šiandien neypatingai gera.

-Kas neduoda tau ramybės? – paklausė Isla.
Papurčiau galvą.

-Blogai miegojau.

-Košmarai vėl? – Ari apsikabino mane per pečius.

-Tik jie, - linktelėjau.

-Gal norėsi nakvoti šiandien su mumis? Vaikinai negrįš iki rytojaus, tad visas namas tik mums, - Isla pasitvarkė plaukus ir įėjo į gelbėtojų postą.

-Žinoma, - gūžtelėjau ir pasitryniau nuo skausmo plyštančius smilkinius.

-Labas, Everetai, - pasisveikino Arizona su vaikinu ir jis linktelėjo.

-Sveikos, - jis susiraukė peržvelgęs mūsų mažą kompaniją. –Jūsų tik tiek? – pakėlė antakius.

-Vaikinai išvažiavo, - atsakė Isla.

-Puiku, - atsistojo nuo kedės ir apėjęs stalą, parodė, jog eitumėm pro duris. –Šiandien eisim atokiau nuo čia, nes daug turistų.

-Puiku, - sušnabždėjau ir šviesiaplaukis pažvelgė į mane klausiamai.

-Gerai jauties? – paklausė tarsi būtų iš tiesų susirūpinęs.

-Pusę nakties praleidau skaitydama apie dektektyvus, kaip manai,kaip aš jaučiuosi? – pavarčiau akis ir Everetas palinksėjo galva. Mačiau iš jo žvilgsnio, kad jis pasigailėjo mane užkalbinęs.

Šioje pamokoje man sekėsi kur kas geriau nei bet kurioje kitoje. Šiandien buvau žymiai daugiau susikaupusi ir spjaudžiausi keiksmažodžiais, tačiau bent jau man sekėsi.
Stengiausi kuo mažiau kalbėti su Everetu asmeniškai, kad nepasakyčiau ko nors, ko pati vėliau gailėsiuos.

-Puiki pamoka, - tarė Everetas ir atidarė sandėliuko duris, kad galėtumėm įnešti banglentes.

-Ačiū už pamoką, - nusijuokė Ari ir mirktelėjo vaikinui.

Everetas nusijuokė ir vėl klausiamai pažvelgė į mane. Gūžtelėjau ir nusukau žvilgsnį.

-Iki kito susitikimo, - tarė Isla ir Ari pamojavo.

Everetas įsitikinęs, jog merginos nemato, švelniai sugriebė man už rankos ir sustabdė mane.

-Kas? – suurzgiau. Jaučiausi pavargusi, norėjau miego, norėjau verkti ir būti kur nors kitur, tik ne čia.

-Ar kažką padariau? – jis susiraukė.

-Nesiraukyk, - atsidusau. –Tau netinka.
Vaikinas pakėlė antakius ir nervingai nusijuokė.

-Viviana, kalbėk su manim, - jis tyrinėjo mano veidą, o aš stebėjau žmones, kuriuos mačiau pro Evereto pečius.

-Neturiu apie ką, - gūžtelėjau ir apsisukusi nuėjau. –Susitiksim kitoje pamokoje! – sušukau net neatsisukusi.

X

Išėjusi iš paplūdimio norėjau apsisukti ir grįžti atgal pas Everetą. Pasakyti, kad man jis iš tikrųjų patinka, todėl esu pikta ant jo.
Tačiau negalėjau.

Nežinau kas, tačiau tas kažkoks keistas jausmas neleido man apsisukti ir paskęsti Evereto glėbyje.

-Ar tu įsitikinusi, kad tik košmarai neduoda tau ramybės? –Ari pakėlė antakį.
Pažvelgiau į draugę ir pasitrynusi akis atsidusau.

-Man patinka Everetas.
Draugės sedėjo tyliai ir stebėjo mane. Pirmoji atsigavo Isla.

-Šaunu, tad kodėl šiandien elgeisi taip keistai su juo? – ji atrodė sutrikusi, o Ari linksėjo pritardama Islos klausimui.

-Nes aš esu pikta, - atsakiau ir merginos dar labiau sutriko.

-Ar neturėtum būti pametusi galvą dėl jo, o ne pykti ant jo? – Aizona atsargiai paklausė.

-Aš pykstu ant jo, nes jis privertė mane pamesti galvą dėl jo. Vakar supratau, kad man jis patinka ir tas jausmas mane lydėjo iki pat šio ryto, kai supratau, kad esu beprotiškai pikta, kad net noriu dėl to verkti! – greit sumaliau ir įkvėpiau giliai.
Pažvelgiau į drauges, o jos abi slėpė šypsenas.

-Kas?! – sušukau.

-Tai gali būti ir šiek tiek daugiau nei simpatija, - Isla prikando lūpą.

-Kaip taip gali būti, jei jį pažįstu mažiau nei mėnesį? – susiėmiau už galvos. Tai buvo klausimas į kurį atsakymo nereikėjo.

-Brangute, gyvenime būna nenuspėjamų dalykų, - Arizona šyptelėjo ir priėjo arčiau, kad mane apsikabintų. –Todėl gyvenimas nuostabus.

X

Mano nuotaika šiek tiek pagerėjo. Darėme nedidelę pertrauką tarp „Klyksmo“ filmų, tad aš ir Isla stebėjome vietines žinias, kol Ari spragino dar tris pakelius popkornų.
Rodė panašų namą, kuriame vyko vakarėlis. Ten sutikau Garbanių.

-Isla, ar tai ne... – norėjau klausti, tačiau mergina nutraukė mane.

-Taip, taip.. – ji pagarsino.
Nors nieko nesupratau ką kalbėjo reporterė, buvau dėkinga einantiems subtitrams.

„Šeštadienio popietę, po audringo vakarėlio, keli kilometrai už Haleiwa, buvo rasti neatpažinti kaulai. Iš pradžių buvo manoma, jog tai tik butaforija. Dabar patvirtinta, jog jie žmogaus. Asmens tapatybė nenustatyta.“
Mano širdis ėmė daužytis kaip pašėlusi.

-Ar tai gali būti... – Arizonos balsas užlūžo.

-O dieve, - Isla išjungė televizorių ir pašoko nuo sofos. Susiėmė už galvos. –O dieve, o dieve...

Pagriebiau telefoną nuo staliuko ir surinkau Zako telefono numerį.

-Nagi, atsiliepk, atsiliepk, - šnabždėjau ir ėmiau vaikščioti ratais.

-Ne, sustokit, - tarė Arizona. –Jie neatpažins jos.

-Iš kur žinai? – Isla paklausė su ašarų kupinomis akimis.

-Tai įvyko prieš 3 metus, kaulai pakankamai seni, jog neatpažintų...

-Ką tu paistai? – susiraukiau. –Žinoma, kad atpažins! Juk nebe akmens amžius!

-Nepadedi, - sušnypštė ir aš nusivaipiau.
Jaučiau, kaip man vėl darėsi bloga ir naktį kamavęs košmaras vėl sugrįžo į mintis.

-Gerai, tarkime, atpažins, iš kur žinos, kad ji nužudyta? Gal ji pati nušoko nuo olos?
Užsimerkiau.

-Užsičiaupk, Arizona, - tariau ir pajutau kaip kyla, ką tik valgytas maistas.

Papurčiau galvą ir nuskubėjau link tualeto.Vos spėjau uždaryti duris, iš mano skrandžio pasišalino viskas. Nusivaliau burną ir nuleidau vandenį. Šiaip ne taip atsistojau ir pažvelgiau į veidrodį. Mano veidas buvo perbalęs.

Prasiskalavau burna vendeniu ir sudrėkinau veidą.

O gal ten ne ji? Gal mums tik paranoja?

X

Gulėjau lovoje ir bandžiau save įtikinti, jog ne jos kaulus rado. Bandžiau iš vis negalvoti apie ją. Jaučiau, jog mano vaizduotė ėmė žaisti su manimi. Atrodė, kad girdėjau kaip ji kvėpuoja mano kambaryje. Jaučiau kažkieno žvilgsnį įkaltą į mane.

Smarkiau įsisukau į antklodę ir ėmiau garsiai kukčioti.

xxxx