Gaudantys Bangas

20. Nepaleisk

-Turiu omenyje, tiesiog gulėti ir nekalbėti, bet su kažkuo, nes vienam neįdomu, - gūžtelėjau ir šviesiaplaukis sukikeno.

-Keista tu, Mahina.

-Žinau, Everetai, - atsidusau. –Bet taip įdomiau gyventi.

-Žinoma.
Keletą akimirkų tylėjome.

-Šiandien dirbsi? – paklausiau.

-Ne, šiandien man laisvadienis, - atsakė ir jo akys sustojo ties mano veidu. –O kas? – mačiau, jog Evereto lūpų kampučiai buvo šiek tiek pakilę.

-Nieko, - papurčiau galvą. Mūsų žvilgsniai susikirto ir nebegalėjome atitraukti vienas nuo kito akių. Tuo momentu labai norėjau pabučiuoti vaikiną ir pajausti tą jausmą, kurį jutau paplūdimį, kylant saulei, tik nežinojau ar tai bus nejauku.

Everetas palinko link manęs ir sujungė mūsų lūpas.

-Ne keista? – paklausė, kai atsitraukė ir aš nusijuokiau.

-Skaitai mano mintis, - sušnabždėjau.

-Nori praleisti dieną kartu, nieko neveikiant?

-Labai, - tariau ir nusijuokiau.

X

-Man patinka tavo akys, - sušnabždėjau ir Everetas susiraukė, bet netrukus vis tiek veidą nušvietė šypsena.

-Kodėl? – pakėlė antakį. Atsitraukiau šiek tiek tokiau nuo vaikino ir įsistebeilijau į jo akis.

-Jos tokios žalios, - atsidusau. –Smaragdo žalumo, su taškeliais iš visų pusių.
Everetas nubraukė sruogą nuo veido ir nusišypsojo.

-Niekad nemaniau, kad mano akys tokios ypatingos, -tarė ir aš nusijuokiau. Vėl prislinkau arčiau vaikino ir atsirėmiau į jo petį. Pajutau kaip Evereto šiltos rankos apkabino mane.

Stebėjau banguojančią jūrą ir Hekili, gulintį netoli mūsų ir stebintį vandenį bei paplūdimį. Saulė jau leidosi, nudažydama dangų skaisčiai oranžine ir raudona spalvomis. Visą dieną praleidome kartu, vaikščiojome po miestą, valgėme restorane ir tada likusią dienos dalį praleidome šiame paplūdimyje.

-Everetai?

-Ką?

-Kodėl ant tavo rankos yra kalnai? – paklausiau ir pažvelgiau į šviesiaplaukį.

-Kalbi apie tatuiruotę? – jis šyptelėjo ir aš linktelėjau. –Man patinka kalnai, - jis gūžtelėjo. –Jie man simbolizuoja pabėgimą nuo realybės, kurio dar niekad negavau, - vaikinas atsiduso.

-Niekad nebuvai kalnuose?

-Ne, - papurtė galvą. –Bet vieną dieną planuoju ten apsilankyti, - patikino. Nusišypsojau.

-Aš taip pat norėčiau.
Keletą akimirkų tylėjome. Džiaugiausi, jog su Everetu net nekalbant mums buvo bendra tyla. Galėjome nekalbėti pusę dienos ir mums vis tiek būtų patikę praleisti laiką kartu.

-Jau liepa, - atsidusau.

-Taip, jau liepa, - Everetas apurtė galvą.

-Kada vyks varžybos, kurioms taip ruošiesi?

-Liepos 14 dieną, - atsakė.

-Taigi, turi laimėti tas varžybas, kad praeitum į pusfinalį, ar ne?

-Aha, - linktelėjo. –Tada turėsiu patekti į top penketuką, kad patekčiau į finalą.

-Pateksi, - tariau.

-Iš kur žinai?

-Aš nežinau, aš nujaučiu, - gūžtelėjau ir Everetas sukikeno.

-Gal jau eime? –paklausė. –Tuoj ims temti.

-Žinoma, - tariau ir padėdama vaikino atsistojau. Jis prisiglaudė prie manęs. Nusijuokiau.

-Tu man apsukai galvą, Mahina, - sušnabždėjo tyliai į plaukus.

-Tai tu užėmei mano mintis, Everetai, - atsidusau ir vaikinas sukikeno, taip priversdamas mano odą pašiurpti. –Tu apsukai man galvą ir nebepaleidai.

-Ir nepaleisiu, - jis atsakė.

-Ir nepaleisk, - pažvelgiau Everetui į akis. Jis tyrinėjo mano veidą ir šypsojosi.

-Ir nepaleisiu...

Su tais žodžiais mes paskendome beprotiškai ilgame, kupino simpatijos ir atsargumo bučinyje.

xxxx

ne kokia dalis, bet vis tiek būtų labai malonu sulaukt nuomonių🌜