Nesuvaldomas Pyktis

-1-

Įžengiau pro vidurinės duris. Jaučiau į mane smingančius žvilgsnius, Nė nesisukinėdama ėjau tiesiai link raštinės. Ten sėdėjusi moteris nė nesiruošė pakelti galvos, todėl kostelėjau, taip atkreipdama jos dėmesį.

-Aš Luka Ferero. Naujokė, - padaviau jai dokumentus.

-Tiesa... - ji nutęsė. Tada vangiu žvilgsniu peržvelgė popierius. - Tačiau čia nėra tavo gimimo liudijimo, - pakėlė akis.

-Tikrai? Pažiūrėkit dar kartą, manau, kad jis tikrai turi būti, - lėtai kalbėjau, žiūrėdama tiesiai į jos akis.

Moteris keliskart sumirksėjo, tada pažvelgė į dokumentus.

-Tu teisi, - linktelėjo ji.

Patenkinta nusišypsojau. Tada pasiėmiau iš moters tvarkaraštį ir spintelės raktus. Išėjusi į koridorių, apsižvalgiau.

Čia aiškiai matėsi sluoksnių skirtumai. Mokyklos gražuolės, iškėlusios galvas, žingsniavo koridorių viduriu, sportininkai su šokėjomis buvo užėmę laisvus sienų plotelius, moksliukai stovėjo nuleidę galvas, retkarčiais žvilgtelėdami į pro šalį einančius žmones.

Be vargo susiradau kabinetą, kuriame man turėjo vykti pamoka.

Iškart pajutau jam antipatiją, nes visi suolai buvo dviviečiai. Nemėgau dalintis savo erdve.

Priėjau prie chemijos mokytojos, įsijautusios į kažkokį straipsnį.

-Laba diena, - mandagiai pasisveikinau.

-Sveika, panele...? - ji pakėlė akis.

-Ferero. Luka Ferero, naujokė šioje klasėje, - prisistačiau.

-Tiesa, direktorius tave minėjo. Atsikraustei iš Kanados, taip?

-Taip, tačiau vaikystėje gyvenau Kalifornijoje. Pamaniau, metas grįžti.

-Džiugu. Sėsk pas Devoną, - parodė pirštu į rudaodį tamsiaplaukį vaikiną, nusisukusį į kitą pusę ir kalbantį su kažkokia mergina.

Patraukiau link jo ir numečiau kuprinę į savo pusę.

Mano naujas suolo draugas staigiai apsisuko ir akimirką sumišęs žvelgė į mane. Tada susiprato ir ištiesė ranką.

-Malonu susipažinti, aš Maksas, - nusišypsojo.

-Luka, - pakračiau jo ranką, primindama sau, kad negaliu jos suspausti per stipriai.

Buvau pamiršusi, ką reiškia eiti į mokyklą. Tiesą sakant, jei ne žmogus, kurio ieškau, tikriausiai lindėčiau kokioje nors atokioje salelėje ir mėgaučiausi vienatve, arba lakstyčiau iš šalies į šalį su Konoru ar Džošu.

Tačiau kai Tedas su Adamu man davė žinią apie jį, privalėjau pabandyti.

Kalbant apie tuodu kvailius...

Apžvelgiau pustuštį koridorių ir juodviejų nepastebėjau.

Išėjau laukan ir patraukiau link vietos, kurioje palikau motociklą. Greta jo stovėjo mašina, neprabangi, labiau džipas, skirtas važinėti laukais ir miškais, nuo kurios sklido pažįstamas kvapas.

Taigi jis vairuoja automobilį.

Vos grįžusi namo radau prie durų laukiančius dvynius.

Įleidau juos vidun ir sukryžiavau rankas.

-Kaip pirma diena mokykloje? - pažvelgė į mane Tedas.

-Nesišaipyk iš manęs, - nusijuokiau ir kumščiu sudaviau jam į šoną.

-Auč, - nusijuokė jis kartu su manimi.

-Susipažinai su juo? - pasidomėjo Adamas.

-Ne, nespėjau jo nė sutikti. Vistiek pasikalbėsim, mokykla juk nedidelė.

-O kada atvyksta tavo draugai? - pasiteiravo Tedas.

-Rėjus su Deniu kitą savaitę, o Konoras ir Džošas galės tik po dviejų, - atsidusau. - Įdomu, ar Mistik Teilas atlaikys tokią ataką? - nusijuokiau.

To, kas čia dėsis, miestelis dar tikriausiai nematė.