Gaudantys Bangas

10. Pasiruošimas

-Šią? – Everetas pakreipė galvą.

-Aha, - linktelėjau.

-Na, netruksite nė kelių valandų, tai pusės daiktų net neprireiks, - jis tarė.

-Arizona ieško vietų, kurias butinai reiks aplankyti, tad jeigu stosime kas keletą metrų, tikrai užtruksime savaitę, - pavarčiau akis.

-Nebent keliausite taip, - jis nusijuokė. –Siūlyčiau kalnams pasilikti kelias dienas, nenorėsite iš ten išvažiuoti. Labai gražu.

-Viviana, - išgirdau savo vardą. Atsistojau ir atsiėmiau savo ledus bei kavą.

-Everetas, - tarė kita moteriškė. Priėjęs vaikinas padėkojo ir šiek tiek pasišnekučiavo su senyva moterimi havajietiškai.

-Keista, kai nesuprantu nei žodžio, - tariau ir Everetas nusijuokė, kai išėjome pro duris į lauką.
Hekili pamatęs Everetą ėmė loti ir vizginti uodegą.

-Hekili, susipažink su savo fane, - Everetas nusijuokė ir atsisuko į mane.

Nusivaipiau ir paglosčiau šunį. Netrukus jis jau bučiavo man veidą.
Nusijuokiau ir atsistojau.

-Everetai, - kreipiausi ir vaikinas sutelkė dėmesį į mane. –Gal žinai, kur galėčiau rasti viryklę? Elektrinę? – paklausiau ir šviesiaplaukis ėmė kvatoti.

-Žinai, tikėjausi, kad bus kažkas daugiau, bet tas buvo geras, - jis palinksėjo vis dar kikendamas. Nusijuokiau. –Taip žinau, kur galėtum rasti tai, ko tau reikia.

X

Visą dieną paskyriau daiktų ieškojimui ir man sekėsi pakankamai gerai, tačiau laukiau nesulaukiau, kol galėsiu grįšti namo ir pamiegoti. Jaučiausi pavargusi, o kur dar galvos skausmas, kuris plėšė mano smegenis perpus.

-Velnias! - sušukau, kai pravažiavau gatvę į kurią turėjau pasukti. Pasitaikius progai apsisukau ir netrukus įsukau į Evereto nurodytą gatvę. –Penkiasdešimt septintas, - kartojau ir dariausi namo su tokiu numeriu.

Netrukus privažiavau namą ir sustojusi, leidžiamoje vietoje, išlipau iš automobilio. Tai buvo gyvenamasis namas, o jo pirmame aukšte įrengta elektronikos parduotuvė.

Pažvelgiau į laikrodį, ant kairiojo riešo, ir susiraukiau. Abejojau ar parduotuvė dar dirbs aštuntą valandą vakaro.

Priėjau prie durų ir atsidusau. Buvau teisi, parduotuvė užsidarė prieš kelias minutes.

-Tu Viviana? – pašokau nuo balso už savęs ir apsisukau. Mane pasitiko šiltas vyro žvilgsnis. Jis rankose laikė didelę dėžę, kurią padėjo ant žemės, kad galėtų išsitraukti raktus.

-Taip, - linktelėjau.

-Everetas skambino ir sakė, jog tau reikia elektrinės viryklės, ar taip?

-Taip, - atsakiau. Vyras šyptelėjo ir priėjęs, atrakino duris. Įėjo, paroydamas, kad sekčiau iš paskos.
Jis buvo gal dvidešimt metų vyresnis už mane, tačiau neatrodė labai senas. Iš tiesų, atrodė visai jaunai.

-Nemaniau, jog atvažiuosi taip vėlai,- sukikeno vyriškis ir dingo sandeliuke, už prekystalio.

-Aš taip pat, - atsidusau.

-Taigi, kur išsiruošėte važiuoti? Su draugais? Viena? Su Everetu? – grįžo iš sandeliuko su dėžę rankose ir padėjęs ją ant prekystalio, pakilnojo antakius ir aš nusijuokiau.

-Su draugais nusprendėme apžiūrėti salą ir praleisti laiką, kur nors tik ne namuose, - paaiškinau ir vyras linktelėjo.

-Ši sala ne tokia graži kaip Hilo, bet pakankamai apdovanojanti nuostabiu kraštovaizdžiu, - pasakė ir išpakavęs patikrino ar viskas yra dėžėje kaip priklauso.

-Kadangi esi Evereto draugė, padarysiu nuolaidą, - jis nusijuokė ir įjungęs kasą pradėjo spaudyti mygtukus.

-Nereikia, - papurčiau galvą. –Iš tiesų nebūtina.

-Panele, nesikuklink. Aš labai myliu Everetą, todėl jo draugai yra mano draugai, - vyras tarė rimtai.

-Na, gerai, - nusileidau ir iš kišenės išsitraukiau piniginę.

-Šešiasdešimt penki, septyniasdešimt, - tarė ir aš padaviau vyrui pinigus.

Atsidėkojau vyrui ir išėjau iš parduotuvės. Įdėjusi dėžę į bagažinę, saugiai su kitais daiktais, išsitraukiau telefoną.

„Tavo pažįstamas - labai malonus žmogus. Ačiū, jog padėjai. Kaip galiu atsilyginti?“ – parašiau Everetui ir įsėdusi į automobilį, nurūkau keliu, kuriuo atvažiavau.

xxxx

prašau nuomonių🙏🏼

vote&comment👐🏼
puff_0✨