Alina ir Galingasis ✓

XXI Skyrius

Mes su Nelisa lėtai slinkome aplink pelkę. Iš tikrųjų, viena aš čia galėjau lengvai nusisukti sprandą. Rodos, pats likimas man pasiuntė šitą angelą.

-Nelisa, - prikandusi lūpą pakviečiau ją, viduje abejodama, ar galiu su ja atvirauti.

-Kas? - mergina pagaliau nušoko nuo drėgno kupsto ir smalsiai pažvelgė į mane.

-Ar čia gyvenantys angelai yra geri? - pasekusi jos pavyzdžiu, lengviau atsikvėpiau: pavojingoji pelkė liko užnugary. -Ar jūs esate iš paties dangaus?

Mergina nusijuokė:

-Ne, žinoma ne! - jos akys linksmai sublizgo, - mes esame vandens angelai, mus kadaise sukūrė vandens dievai.

-O kam jūsų karaliui gali būti reikalingas burtininkas, turintis Zelio magiją? - paklausiau.

Nelisa sustingo. Jos balkšvas veidas tapo pilkas.

-Tik nesakyk, kad eini vaduoti burtininko.

-Jis mano vaikinas, - atkirtau.

Mergina stipriai sugniaužė savo pirštus.

-Vandens angelai yra įstrigę šiame pasaulyje. Jie negali ilgai būti kituose pasauliuose. Kiekvieniems vartams reikalingas raktas: tam tikras burtininkas su tam tikra magija.

-Ir kokiems vartams reikalinga Zelio magija? - paklausiau.

Nelisa nuleido akis. Tuomet vos girdimai ištarė:

-Į Pragaro vartus.

***

-Jie išprotėjo! - klykiau eidama paskui merginą. -Dikas žūs, išnaudojęs šitiek magijos!

-Jis jau pasmerktas. Niekas jo nepaleis, o pilis yra akylai saugoma.

-Bet kam karaliui  Velorui iš vis reikalingas pragaras? Ką jis ten ruošiasi daryti? Užkariauti velnius?

-Pragaro karalystė iš tikrųjų vadinama Juodąja imperija. Ji šimtą kartų didesnė už Veloro karalystę, joje gyvena visos tamsiosios būtybės: nuo piktųjų elfų iki juodųjų drakonų.

-Ar ten irgi yra karalius?

-Imperatorius, - atsisukusi pataisė mane mergina, -Imperatorius Eduardas Juodasis Drakonas. Kiek žinau, jis yra Viktoro brolis.

-Viktoro. Ar visiems Veloro karaliaus pavaldiniams galima Jo Didenybę taip vadinti? - nusišaipiau.

-Ne, tik artimiesiems, - mergina karčiai nusijuokė. -Aš jo jaunėlė sesuo.

Išpūtusi akis gaudžiau orą. Ką?

-Tu juokauji, - manyje vos laikėsi neprapliūpęs isterijos priepuolis.

-Ne, - ji spragtelėjo pirštais. Jos sparnai pavirto baltomis, švytinčiomis dulkelėmis, kurios nuskrido prie mano nugaros. Vos po kelių akimirkų aš pajutau, kaip prie mano nugaros priauga milžiniški balti angelo sparnai.

-Kodėl tau reikia jų atsikratyti? - paklausiau suirzusi. Gauti angelo vaidmenį ne koks malonumas.

-Mano vaikinas žmogus, iš žmonių pasaulio, - jos skruostai tapo ryškiai raudoni, - o jis net nežino, kas aš esu.

-Tu supranti, jog šie santykiai negali egzistuoti be aukų? - išlenkiau antakį.

-Suprantu. Todėl ir noriu atsisakyti magijos ir tapti žmogumi.

-Suprantu, - prisiminiau Diką. Akis ėmė perštėti nuo ašarų.

Eidamos kurį laiką tylėjome. Aš stengiausi nepaskęsti prisiminimų su Diku liūnuose, nes nepajėgčiau sulaikyti ašarų. Po kurio laiko patekome į tiršto rūko draugiją. Laimei, Nelisa viską kuo puikiausiai pažinojo kaip savo penkis pirštus ir angelo sparnus.