Alina ir Galingasis ✓

XI Skyrius

Nuėjau tiesiai į savo kambarį persirengti. Susierzinusi trenkiau durimis ir, persirengusi, priėjau prie lango ir atsargiai pažvelgiau pro jį. Visi buvo apspitę klyiančią Dianą. Prisiminiau, ką jai padariau. Pažvelgusi į savo rankas, ėmiau drebėti. Ąsočio sprogimas irgi mano darbas. Staiga akies krašteliu užkliūvau už Diko. Jis ruošėsi eiti į namo vidų. Persigandusi išbėgau iš kambario ir nuskubėjau į patalpą su baseinu. Ten Dikas manęs tikrai neieškos.

Vos nesuklupdama tyliai, bet greitai žingsniavau takeliu pro baseiną. Žalioje šviesoje vanduo mirguliuodamas švytėjo. Su stipriai besiplakančia širdimi atsigręžiau, bet paslydau ir, netekusi pusiausvyros, ėmiau kristi į baseiną. Nespėjau suklykti, šilta ranka čiupo mane už riešo ir trūktelėjo į save. Trenkiausi į vaikino krūtinę. Pakėlusi akis aiktelėjau: Dikas.

-Paleisk mane, - drebančiu balsu pasakiau aš, bet vaikinas manęs visiškai nesiklausė. Jis palinko arčiau sukuždėjo:

-Atleisk man. Atleisk už tuos žodžius, kuriuos pasakiau tau miške. Atleisk už tai, kad sugadinau tavo gyvenimą. Atleisk, kad nebuvau šalia, kai tave puolė. Atleisk, kad buvau toks šaltas... - vaikino ranka palietė mano skruostą, kuriuo ritosi skausmo ašara.

Viskas, ko dabar labiausiai norėjau, tai buvo troškimas pabučiuoti Diką. Sulaikiusi kvėpavimą stebėjau jį, bandžiau bent kažką įžiūrėti: neabejingumą, abipusę meilę, bet nespėjau, vaikinas atsitraukė. Šiluma dingo, pasijutau vieniša.

-Kas ne taip? - vos nešaukiau iš nevilties. Ašaros vėl ėmė ristis skruostais. Dikas nusigręžė, bet atsakė:

-Nenoriu, kad kai priešai mane puls, jie pasinaudotų tavimi. Ne laikas.

Ir išėjo, palikdamas mane vieną, sugniuždytą ir liūdną. Net nepajutau, kaip baseino vanduo ėmė skirstytis į vis didėjančius vandens sūkurius. Atsipeikėjusi mostelėjau rankomis ir vanduo nusiramino.

Kurį laiką dar stovėjau, žvelgdama į vandenį. Tada grįžau į kambarį.

Po valandos girdėjau apačioje visus valgant ir kalbant. Atsidusau. Ne, valgyti tikrai nesinori. Tuo labiau nenorėjau kalbėtis su kitais. Diana turbūt dabar mane pasmaugs, bet kada, vos atsiradus galimybei. Džiaugiausi, kad nieks neatėjo manęs kviesti pietauti. Gal jie pamanė, kad man reikia pabūti vienai?

Šalia rašomojo stalo stovėjo lentyna, pilna įvairių knygų. Skaitydavau retai, nes vis trūkdavo laisvo laiko, bet progai pasitaikius su malonumu perskaitydavau kokį nors fantastinį romaną.

Sutemus jaučiausi pavargusi, tad užmigau. Vėliau pabudau vidury nakties. Pažvelgusi pro langą dairiausi po miško medžius. Staiga mano akys užkliuvo už vilko, lekiančio iš kiemo į mišką. Sutrikusi puoliau arčiau lango, kad įžiūrėčiau vilką. Jis buvo tamsaus kailio, bet tiksliai negalėjau įmatyti, kokia jo kailio spalva, nes mėnesienos šviesa buvo per blanki.

Nejučiomis man suspaudė paširdžius. Ką vilkas veikė mūsų kieme? Nebent... Prisiminiau, kai pirmą kartą, atvykus čia, išvydau Diko draugų galias. Vilkas buvo vienas: Diana. Čiupau megztinį ir, skubiai jį apsivilkusi, paknopstom puoliau prie kambario durų. Vos jas atvėrus, vos ne surikau. Priešais mane stovėjo Dikas. Jis vilkėjo tik tamsiai žalias, languotas pižamines kelnes. Jo juodi plaukai buvo susitaršę, o įdėmus žvilgsnis skrodė odą.

-Kur susiruošei? - jo balsas buvo šaltas. Nejučia užverčiau akis ir caktelėjau liežuviu. Jis jau rimtai mane užkniso su visom savo nuotaikų kaitom!

-Vilkas...

-Šiandien pilnatis, Diana per ją visada pasiverčia vilku ir eina į mišką. Tai jos instinktai, - Dikas nė nemirktelėjęs pertraukė mane. Jo balsas tapo švelnesnis.

Vaikinas rankas laikė sunėręs ties krūtine. Nejučia mano žvilgsnis nuklydo ties jo įsitempusiais rankų ir pilvo raumenimis. Rodos, pasidarė per karšta...

-Alina, - skausmingai ištartas mano vardas privertė mane sustingti. Lėtai pakėliau akis į Diką. Jo smaragdo spalvos akys keistai žerėjo. Net nepastebėjau, kaip jis atsistojo arti, per arti.

-Ko tu nori? - sukuždėjau, bijodama nutraukti, praplėšti tą jaudinančios įtampos skraistę.

-Tavęs, - jo lūpos nuslydo mano kaklu žemyn. Nevalingai atlošiau galvą, o Dikas nusėjo mano smakrą šlapiais bučiniais. Kai jo lūpos buvo nepaprastai arti manųjų, jis staiga sudvejojo.

Ta dvejonė mane tarsi iš lėto žudė. Neiškentusi pati palinkau prie Diko lūpų, bet šis skubiai atsitraukė.

-Atleisk, Alina, aš negaliu, - jis sunkiai atsiduso. Deja, o gal laimei, jis pasakė tai per vėlai, nes mano lūpos jau spėjo paliesti jo lūpas.

Susigėdusi ir sumišusi atsitraukiau, bet Dikas čiupo mane už liemens, priglaudė mane arčiau savęs ir godžiai įsisiurbė į lūpas. Bučinys buvo karštas, gilus ir nepaprastai aistringas. Man tapo per daug karšta tame megztinyje. Dikas akimirksniu jį nuvilko, aš stipriai apglėbiau jo kaklą. Kai vaikinas krimstelėjo jautrią vietelę šalia ausies spenelio, nesusilaikiusi sudejavau.

Dikas vėl pabučiavo mane į lūpas. Jaučiau jo nuogą, įkaitusią odą. Jis troško manęs ir puikiai žinojo, jog ir aš trokštu jo. Į galvą po truputį atėjo suvokimas, jog dar ne laikas. Ne dabar. Dabar svarbiau yra mūsų saugumas.

Mūsų lūpos atsiskyrė vienas nuo kito, bet rankos liko. Priglaudžiau galvą prie Diko tvirtos krūtinės. Jo širdis, kaip ir manoji, plakė pašėlusiu greičiu.

-Turiu eiti, - Diko balsas skambėjo liūdnai.

Pažvelgusi į vaikiną maldaujančiu žvilgsniu, pasakiau:

-Ar bus blogai, jeigu... Tu pasiliktum pas mane nakčiai?