Alina ir Galingasis ✓

IX Skyrius

Ėmė temti. Miškas nė kiek nebuvo praretėjęs. Eilinį kartą suklupau. Nebeturėjau jėgų atsistoti. Pirmą kartą atsigręžiau atgal ir tolumoje išvydau žalios spalvos magiją. Širdis ėmė plakti greičiau.

Magija vis artėjo, jutau savo kūną prisipildantį šilumos. Išgirdau tolumoje pažįstamą balsą. Tai Dikas!

Nebuvau tikra, bet netrukus priešais mane atsirado ryškiai žalios magijos gniutulas, jis vis formavosi į vaikino siluetą, o smaragdinė šviesa apšvietė visą mišką, man net teko prisidengti akis. Kai šviesa išblanko, o magija dingo,  išvydau paskutinių  besileidžiančios saulės spindulių apšviestą vaikino veidą. Dikas.

Staiga netikėtai pašokau, ir, pati nesuvokdama kodėl, ėmiau bėgti tolyn nuo Diko. Taip, aš jo išsigandau. Staiga atsitrenkiau į vaikino krūtinę. Nespėjau susivokti, kaip Dikas suėmė mano riešus ir švelniai, bet tvirtai laikė juos, kad nepabėgčiau. Pajutau priešpriešą ir, ištrūkusi, puoliau bėgti tolyn nuo jo. Kliuvau už akmenų ir medžių šaknų. Staiga Dikas čiupo mane už liemens ir, atsukęs į save, priglaudė taip stipriai, kad negalėjau net krustelėti.

-Aš kaltas, taip. Ir aš atsiprašau. Aš atsiprašau už tai, kad tau sumelavau, Alina. Tu taip stipriai mane išgąsdinai savo pabėgimu, kad aš... Kai ką suvokiau: tu man rūpi, Alina. Ir aš sau niekada neatleisiu, jei kada nors paleisiu tave, supranti šitai? - Dikas kalbėjo rimtai žvelgdamas į mano akis.

Vėl pravirkau, viduje vienas kitam priešinosi per daug emocijų. Suveblenau:

-Aš negaliu tavim tikėti, ne...

Ir staiga Diko lūpos susijungė su manosiomis. Tai buvo netikėta, bet... Taip laukiama. Nejučia pravėriau lūpas, apkabindama vaikino kaklą, o jis dar stipriau mane pabučiavo. Atsakiusi į jo bučinį, pajutau, kaip mano vidų užplūsta visiškai naujos emocijos.

Bet po to, kai nutraukėme bučinį, Dikas vėl įsižiūrėjo į mano akis ir tarė:

-Aš... Turėsiu pašalinti bučinį iš tavo atminties. Taip bus geriausia. Nes kitaip priešai sužinos, jog esi mano silpnybė. Atleisk man, Alina, bet taip reikia. Pažadu tau, kai mes laimėsim, atgaivinsiu tavo prisiminimus, bet daugiau mes negalėsim bučiuotis.

-Ir tu tai pamirši? - nuliūdusi paklausiau, stengdamasi sulaikyti ašaras.

Dikas švelniai paglostė mano skruostą, tuomet nykščiu perbraukė per apatinę lūpą. Jo akyse galėjau įžvelgti skausmą.

-Ne, aš to nepamiršiu, mieloji. Niekada.

Sunkiai įkvėpusi sutikau, o Dikas, sutelkęs magiją, pabučiavo mane, šį kart godžiai ir labiau užtikrintai.  Stipriai įsikabinau į jį, nenustodama jo bučiuoti. Jutau, kaip Diko žalia, šilta, ryški ir kibirkščiuojanti magija apima visą mano kūną. Galvoje iš visų jėgų stengiausi laikytis prisiminimo apie šį bučinį, bet vaikino magija buvo stipresnė.

Vos viskas nurimo, atsimerkiau ir išvydau, kaip mane savo glėbyje laiko Dikas. Jutau, kaip mintyse skendi šiokia tokia tuštuma, o viduje kažkodėl buvo slogu. Jis mane rado!

Dikas pakėlė mane ant rankų, su jo magijos pagalba mes persikėlėme į namus. Nieks nieko neklausinėjo. Aš netyčia spėjau užmigti Diko glėbyje.

*********************************************
Ryte pabudau anksti, jau aušo. Apsirengusi nusprendžiau kol kas nepusryčiauti, visi juk dar tikriausiai miega. Užtat nuėjau pasivaikščioti.

Galvoje visos mintys buvo sujauktos, niekaip negalėjau atsekti jų galų ir sujungti, viskas buvo padrikai išmėtyta ir užslėpta mano įvairiose galvos kertėse.

Vėsus, bet grynas miško oras padėjo jaustis... Gerai lyg tais. Ėjau ratus aplink namą, netoli pasivaikščiodavau po pamiškę. Stengiausi apie ką nors galvoti, bet neišėjo: iš karto darėsi bloga.

Po valandos grįžau į namo vidų, virtuvėje jau girdėjosi šioks toks triukšmas. Saulė lėtai kilo į viršų, o viduje visi ėmė busti, Izabela su Finu jau kepė blynelius ir kiaušinienę su šonine. Padariau visiems kavos, Šarlotė padėjo padengti stalą pusryčiams. Daug nekalbėjome, bet keli šmaikštūs juokeliai kiek praskaidrino įtemptą atmosferą. Visi sėdome valgyti, šit pasirodė Ronis, Kajus, Diana ir Dikas. Jis sėdo šalia manęs, bet elgėsi taip, lyg manęs čia nė nebūtų. Kiek nusiminiau, nes jis buvo vienintelė mano parama čia. O dar, jaučiausi kalta, tarsi būčiau kažką blogo jam padariusi. Visi pakuždomis apie kažką kalbėjo, Diana, Kajus ir dar keli vis įtariai žvilgčiojo į mane.

Jaučiausi taip siaubingai  ir nejaukiai, kad mano rankos ėmė drebėti. Kai Izabela pasilenkė paimti vandens ąsotį, šis staigiai sprogo į šipulius, o vanduo, pavirtęs aštriais ledo gabalėliais, išsilakstė į visas puses. Išgirdau kelis riksmus. Tik tuomet atsipeikėjusi suvokiau, kad visą tą laiką įdėmiai, nemirksėdama spoksojau į ąsotį. Negalėjau suprasti, ar tikrai, bet kitų žvilgsniai ir nuojauta kuždėjo man, kad tai padariau aš. Staigiai atsistojusi kartu su kitais ėmiau rinkti duženas. Nieks piktai į mane nežiūrėjo, išskyrus Kajų ir Dianą. Kiti siuntė man supratingus žvilgsnius, o Dikas... Jis tiesiog išėjo, net nepažvelgdamas į mane.