Alina ir Galingasis ✓

XIII Skyrius

Nusprendžiau vengti Diko, tiksliau, vengti situacijos, kai atsiduriame vieni. Tuomet gali nutikti bet kas, dėl ko vėliau jis tikriausiai gailėsis arba ims kaltinti save.  Po treniruočių nelabai turėjau ką veikti. Valdyti vandenį praktikavausi viena savo kambaryje prieš save pasistatydama stiklinę vandens ir praktikuodama jį kuo ilgiau išlaikyti ore ir kartais, jei jausdavausi daug stipresnė, bandydavau išjudinti vandenį ore, paversti į įvairaus dydžio lašelius ir vėliau sujungti.

Vis dėl to, turėdama laisvo laiko į marias, kompiuteryje, kuris buvo kambaryje, domėjausi bent kažką apie Galingąjį, man priklausantį vėrinį. Naršiau apie Vandenius ir Ugnius, bet apie šias gimines radau tik seną istoriją, kuri teigė, jog prieš daugybę metų, neatmenamais laikais, gyvavo ne Žemė, o Gyvybės pasaulis. Jame gyveno daugybė žmonių, nemirtingi, turintys visokiausių galių ir būdami įvairiomis būtybėmis. Karališkosiomis šeimomis skaitėsi žmonės, turintis vieną iš keturių gamtos stichijų: Ugnį, Vandenį, Žemę ir Orą. Bet kartą Pasaulį užpuolė Galaktikoje karaliavusios Tamsos būtybės. Po Didžiojo Pasaulių Karo dauguma būtybių išmirė ir išsislapstė Žemėje atsiradus žmonėms, kurie nepriimė antgamtinio pasaulio.

Vadinasi, Vandeniai ir Ugniai - vieni iš karališkųjų šeimų giminių. Toliau ėmiau naršyti apie Ledo valdytojus. Pasirodo, kiekviena būtybė turi savo šešėlį. Ledo valdytojai - Vandens valdytojų tamsioji pusė.

Įsijautusi skaičiau toliau, bandydama dar kažką sužinoti, kai staiga už nugaros pasigirdo Diko balsas:

-Ir ką gi mes čia skaitom?

Išsigandusi pašokau nuo kėdės ir atsisukusi atsitrenkiau vaikinui į krūtinę. Sunkiai alsuodama aklai pirštais uždariau kompiuterį.

-Nieko, aš tiesiog... - užsikirtau bandydama sugalvoti, ką pasakyti. Tiesą? Na jau ne.

Vaikino smaragdo atspalvio akių gilus žvilgsnis buvo įsmeigtas į mane. O ne... Jo žvilgsnis trumpam apsiniaukė. Jis ramiai paklausė:

-Ką nuo manęs slepi?

Mano širdis apmirė. Sutrikusi nusukau žvilgsnį, nes nenorėjau jam nei meluoti, nei sakyti tiesą. Diko pirštai suėmė mano smakrą ir pasuko į save. Kai norėjau atsitraukti, jo kita ranka apkabino mane per liemenį ir prisitraukė prie savęs. Buvau įkalinta, o priešintis nenorėjau.

-Alina, - pakvietė jis mane. Jo balsas skambėjo maldaujamai.

-Dikai, aš norėjau surasti savo tėvus. Viskas, - greitai išbėriau ir nusukau žvilgsnį.

-O kodėl nenori tuom dalintis su manimi? - jo balso tonas kiek įsitempė ir pakilo.  

-Dikai, aš nežinau, kas pas mus per santykiai. Tai nenormalu ir keista: tai atstumi, tai vėl čia, tai ištrini atmintį ir žadi būti toliau nuo manęs, tai vėl čia lendi prie manęs, - kalbėjau kiek per daug įsikarščiavusi.

Vaikinui tai aiškiai nepatiko. Jis greitai susinervino, jo balsas tapo piktesnis:

-Tai vadinasi, aš prie tavęs lendu?

-Taip, - atšoviau. Viduje jau gailėjausi dėl savo poelgio, bet iš išorės atrodžiau pikta ir užsispyrusi.

-Nuostabu, - suniurzgė Dikas ir staigiai atsiplėšė nuo manęs, tuomet pasuko prie durų. Iš jo net spinduliavo pyktis.

-Dikai... - tyliai pašaukiau, bet taip ir likau neišgirsta, nes durys su trenksmu užsidarė.